Nauja grožio samprata
Amerikietiškojo „Elle” žurnalo 1997 m. lapkričio numerio viršelį papuošė prancūzų kūrybos direktoriaus Žilio Bensimono (Gilles Bensimon) nuotraukoje įamžinta sudanietė manekenė Alek Vek (Alek Wek). Kaip dažniausiai nutinka grožio versle, tai buvo pasaulinė produkcija.
A. Vek su aksomine juodmedžio spalvos oda ir trumpučiais garbiniuotais plaukais pozavo priešais tuščią baltą ekraną. Paprastas baltas „Giorgio Armani” švarkelis kone susiliejo su fonu. Tačiau pati A. Vek buvo itin ryški.
Ji stovėjo pasisukusi kampu, bet akis nukreipusi tiesiai į objektyvą. Veide švietė maloni šypsena, kurią išryškino ne plokštumos ir kampai, o plačios išskirtinai afrikietiškos linijos. A. Vek atspindėjo viską, ko nerastum tradicinėje viršelio merginoje.
Prabėgus daugiau nei 20 metų po to, kai ši manekenė pasirodė „Elle” viršelyje, grožio apibrėžimas toliau plečiasi, jame vis daugiau vietos spalvotoms, antsvorio turinčioms, baltmės išmargintoms, plikoms, pražilusioms
ir raukšlėtoms moterims. Žengiame į įvairiapusio grožio kultūrą, kurioje laukiami visi. Ir visi yra gražūs. Žurnalų viršeliuose ir ant Paryžiaus podiumų kiekvienas gali rasti savo idealizuotą grožį.
Tapome pakantesni, nes žmonės protestuodami ir per socialinę žiniasklaidą gėdindami grožio prievaizdus reikalauja plačiau atverti vartus.
A. Vek buvo nauja grožio vizija. Juk ši savybė per amžius siejama su moterimis. Ilgą laiką ji buvo socialinės vertės matas ir poveikio priemonė. „Moteriai nederėtų švaistyti savo grožio”, – sakydavo žmonės anuomet, kai moters ateitis priklausydavo nuo jos galimybių sėkmingai ištekėti. Jos sutuoktinis turėdavo stebinti siekiais ir pajėgumais, o ji – dailiais bruožais.
Plačiau skaitykite vasario numeryje.
