Jei gyventume paprastu laikmečiu – šiuo atveju laikmetį reikėtų suvokti kaip ilgą ir lėtą geologinę epochą, – nykstančių rūšių beveik nepastebėtume. Šis reiškinys būtų toks retas, kad žmogus jo nesuvoktų. Geriausiai ištyrinėtos gyvūnų grupės – žinduolių – fosilijų duomenys patvirtina, kad prieš pasirodant žmogui gyvūnai nyko taip lėtai, jog per tūkstantmetį galėjo pradingti vos viena rūšis.
Tačiau mes gyvename sudėtingu laikmečiu, kai rūšys nyksta neįtikėtinai greitai. Vien per praėjusį dešimtmetį nebeliko dviejų rūšių žinduolių – Kalėdų saloje paplitusių Pipistrellus murrayi rūšies šikšnosparnių ir Bremblo saloje (Bramble Cay) gyvenusių Melomys rubicola rūšies bananžiurkių.
Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (angl. IUCN) grėsmingai nykstančiomis įvardija daugiau nei 200 žinduolių rūšių ir porūšių. Kartais, kaip atsitiko su sumatriniais raganosiais arba Kalifornijos įlankoje paplitusiomis kaliforninėmis jūrų kiaulėmis, liko mažiau nei šimtas tos rūšies individų. Kitų rūšių, kaip kininių ežerinių delfinų (dar vadinamų Jangdzės upės delfinais), nors oficialiai dar neįvardytų išnykusiais, tikriausiai jau nebėra.
Šiandien rūšys nyksta kelis šimtus, o gal net tūkstančius kartų greičiau nei anksčiau. Mokslininkų teigimu, gyvūnai nyksta taip spėriai, kad netrukus juos prarasime masiškai.
Paskutinį masinį išnykimą, kai prieš maždaug 66 mln. metų nebeliko dinozaurų, sukėlė asteroido poveikis. Šiandien išnykimo priežasčių esama gerokai daugiau – tai miškų kirtimas, brakonieriavimas, invaziniai patogenai, besaikė žvejyba ir rūgštėjantys vandenynai.
Plačiau skaitykite spalio mėnesio numeryje.