Vienas su vilkais
Melsvoje ankstyvo arktinio ryto šviesoje po užšalusį ežerėlį čiuožinėjo septyni vilkai: viauksėdami ir inkšdami jie vaikėsi maždaug ledo ritulio dydžio ledo gabalėlį.
Tuo paros metu ežerėlis nuolat keitė spalvas ir žaismingi vilkai atrodė nežemiški. Jie lakstė pirmyn atgal: keturi jaunikliai vaikėsi ritulį, o trys vyresni vilkai vis parversdavo juos ir prispausdavo prie sušalusios žolės ant kranto. Užrašinėje nuo virpėjimo beveik neįskaitomomis raidėmis užrašiau: „paiki”.
Didžiausias vilkas, vienų metų patinas, buvo maždaug 30 kg galiūnas. Mažiausioji, tų metų vados jauniklė juodais apvadais aplink akis, – vos didesnė už sofos pagalvėlę. Virš galvos sklandė pora kranklių ir, jei nekreiptume dėmesio į jų pašaipas, tundroje nebuvo jokių kitų garsų, išskyrus vilkų balsus ir jų nagų skrebenimą į ledą. Galiausiai ritulys nuliuoksėjo į žolę ir didžiausias jauniklis jį pasivijęs sutrupino į gabalėlius.
Kiti stovėjo ir žiūrėjo pakreipę galvas. Lyg būtų apstulbinti tokio storžieviškumo. Paskui vienas po kito vilkai pasisuko ir pažvelgė į mane.
Tą jausmą sunku nupasakoti – akimirką, kai grupė plėšrūnų tave pamato ir kelias dešimtis širdies dūžių tenka atremti jų žvilgsnius. Tokie vertinantys žvilgsniai į žmones nėra dažnas reiškinys, bet atrodė, kad mano kūnas instinktyviai atpažįsta šį santykį. Vėl sudrebėjau ir šįsyk ne dėl šalčio. Kad ir kokie žaismingi vilkai atrodė prieš kelias minutes, jie vis dėlto buvo laukiniai. Ant balto kailio matyti tamsių sukrešėjusio kraujo dėmių. Gaišena, kurią jie ėdė, – daug kartų už mane didesnis avijautis, – gulėjo netoliese atvira krūtinės ląsta ir į dangų lyg vėduoklė styrančiais kaulais.
Vilkai mane stebėjo tyliai, bet tarpusavyje bendravo ausų krustelėjimais ir uodegos padėtimi. Svarstė. Po kelių akimirkų nutarė prisiartinti.
Plačiau skaitykite rugsėjo mėnesio numeryje.
