Didžioji Arkties paslaptis
Ištisus šimtmečius Šiaurės vakarų jūrų kelias atrodė lyg miražas. Tikėdamasis jį surasti, Džonas Kabotas (John Cabot) 1497 m. ir 1498 m. plukdė savo laivus į nepažįstamas vietas, deja, nesėkmingai. Ieškodami šio kelio, po ledo sukaustytus šiaurinius vandenis veltui naršė Martinas Frobišeris (Martin Frobisher), Henris Hadsonas (Henry Hudson) ir Džeimsas Kukas (James Cook). 1845 m. gegužę žymus britų tyrinėtojas ir jūrų laivyno karininkas seras Džonas Franklinas leidosi ieškoti Atlanto ir Ramųjį vandenynus siejančio kelio per arktinius vandenis. Gavęs Britanijos admiraliteto nurodymą, Dž. Franklinas su 133 žmonių įgula išplaukė Temzės upe dviem didžiuliais jūrų laivais „H.M.S. Erebus” ir „H.M.S. Terror”, tinkamai parengtais poliarinėms sąlygoms. Taip prasidėjo niūriausia katastrofa per visą Arkties tyrinėjimų istoriją.
Teoriškai ekspedicijai beveik nieko netrūko. Įgula buvo jauna, tvirta ir patyrusi. Laivai kaustyti geležimi, su daugybe naujausių Viktorijos laikotarpio technologinių pasiekimų – nuo garo variklių iki šildomo vandens; turėjo ir ankstyvosios dagerotipijos aparatą. Įgula vežėsi daugiau nei trejiems metams reikalingo maisto ir gėrimų.
Tačiau šie maži plaukiojantys pasauliai visiškai netiko lediniam Arkties vandenynui. Admiraliteto nurodymu ekspedicija plaukė į vieną klastingiausių ledo sukaustytų tolimos šiaurės kampelių. 1846 m. rugsėjį abu laivai įstrigo vandenyną kaustančiame lede į šiaurės vakarus nuo Karaliaus Viljamo salos (King William Island). Taip mažiausiai pusantrų metų jie kentė žiaurų poliarinį šaltį.
Plačiau skaitykite rugsėjo mėnesio numeryje.