Nigerio kryžkelė
Prieš pat saulėlydį pro kontrolės punktą išrieda pirmieji pikapai ir sustoja dykumoje Agadeso pakraštyje, Nigeryje.
Į juos susigrūda keleiviai – iki 25-ių į vieną mašiną. Po saulės akiniais ir šalikais veidus nuo smėlio slepiantys žmonės apsirengę storomis striukėmis, kurios neleis sušalti stingdančiomis naktimis tris dienas truksiančioje kelionėje į Libiją.
Jie tikrai jauni. Įsispraudę tarp nepažįstamųjų gniaužo rankas ir abejingai žvelgia į tuščią jų laukiantį kraštovaizdį. Surūdijusius vežimėlius stumiantys prekeiviai įkyriai siūlo kelis kartus dėvėtas striukes, cukranendres, plastikinius vandens buteliukus, cigaretes ir pusiausvyrą mašinoje padedančias išlaikyti medines kartis – negailestingai tolstant motorų gaudesiui iškritę keleiviai lieka vieni jokių įstatymų nepaisančioje negyvenamoje Sacharoje.
Automobilių vis daugėja. Vilkstinei pajudėjus, jų bus per šimtą. Į priekį bildėdamos išrieda dvi karinės mašinos – viena važiuos konvojaus priekyje, kita saugos galą. Sutemus pro kontrolės punktą iš miesto atburzgia būrys motociklų, vežančių paskutinius žūtbūt norinčius patekti į perpildytus pikapus žmones. Sūkuriuojant smėliui pavėlavusiųjų maišatyje vienas motociklininkas staigiai nuspaudžia stabdžius. Net sėdomis vyras atrodo įspūdingo stoto. Susivėlusia barzda ir dantų krapštuku lūpose jis stebi grūstį su keistai palaiminga šypsena.
„Ryžiai ir pupos!” – sukikena jis.
Plačiau skaitykite liepos mėnesio numeryje.
