Kinų medicinos paslaptys
Rankoje laikau šiltą plakančią širdį. Tai maždaug softbolo kamuoliuko dydžio žvilgantis raudonų, rožinių ir baltų audinių rutulys.
Jaučiu, kaip susitraukinėja skilveliai ir girdžiu, kaip srūva pumpuojamas skystis. Ji gliti ir kvepia aitrokai.
Šis organas gyvas net prabėgus aštuonioms valandoms po to, kai rūsyje įrengtoje laboratorijoje mano akyse Polas Aizio (Paul Iaizzo) pašalino ją iš užmigdytos kiaulės, prijungė prie arterijas ir venas pakeitusių vamzdelių ir elektros iškrova privertė vėl plakti. Nors širdis nebėra kiaulės organizme, ji toliau susitraukinėja ir plečiasi varoma kažkokios nematomos, nepaaiškinamos pirmapradės jėgos. Tas groteskiškas vaizdas drauge hipnotizuoja ir žavi.
Ši kiaulės širdis iš dalies toliau plaka dėl to, kad Minesotos universiteto chirurgijos profesorius P. Aizio pamirkė ją lokių tulžį primenančių cheminių medžiagų vonelėje. Tai moksliškai pritaikytas VIII a. menantis kinų gydytojų įsitikinimas, kad lokių tulžis gali būti naudinga žmogaus organizmui.
Lokių tulžis vis dar paklausi. Azijoje ji išgaunama iš lokių, laikomų ankštuose narvuose, pro skysčiams nusiurbti įvestus kateterius. Gyvūnų gerove besirūpinančios organizacijos baisisi šia praktika, kuri neabejotinai yra nežmoniška. Bet laikydamas rankoje plakančią kiaulės širdį ir klausydamasis P. Aizio aiškinimų, kaip cheminės medžiagos, saugančios lokio organus nuo atrofijos žiemos miego laikotarpiu, lygiai taip pat gali palaikyti žmogaus organų gyvybingumą, nejučiomis imu svarstyti, ar lokio tulžis galėtų išgelbėti negaluojančią mano tėvo širdį, o kada nors gal net ir mano ar mano vaikų.
Plačiau skaitykite sausio mėnesio numeryje.
