Nykstantys Irano klajokliai

LENGVOS SNAIGĖS dar dengia Zagroso(Zagros) kalnų viršūnes. Čia, Irano vakaruose, slėnius ir šlaitus raižo ilgi vingiuoti keliai. Tūkstančius metų žmonės ir gyvuliai mynė šiuos senuosius nenutrūkstamų klajoklių kelius.

Dabar nedaugelį likusiųjų Irano klajoklių su bandomis į tolimas Irano aukštikalnėse esančias vasaros ganyklas
netoli Čelgardo (Chelgard) miesto gabena ne arkliai, o automobiliai ir nuomoti sunkvežimiai. Seniau, pritrūkę
naujienų, vietos bachtiarų genties žmonės turėjo visą dieną keliauti į šiuo metu apleistą klajoklių komunikacijos centrą, o dabar jie turi mobiliuosius telefonus ir skundžiasi blogu ryšiu.

Irano klajoklių migravimas nepasikeitė per tūkstančius metų. Pavasarį jie traukdavo į vėsesnes ganyklas Zagroso kalnuose, kur avių ir ožkų bandoms netrūko žolės. Rudens pabaigoje gindavo žiemai sustiprėjusius ir gerai pašertus gyvulius atgal į naftos gausią Irano provinciją Chuzestaną (Khuzestan).

Gyvensenos ypatumų neišvengiamai izoliuoti Irano klajokliai, kurių daugiau nei milijonas, ilgai priešinosi
šiuolaikiškam gyvenimo būdui. Pokyčių neleido ir gilios tradicijos bei patriarchatas. Tačiau dėl nuolatinės sausros, gelsvai dangų nudažančių smėlio audrų, plintančios urbanizacijos, mobiliojo interneto ir populiarėjančio aukštojo mokslo jų gretos ėmė mažėti. Pagyvenusios poros, vis dar keliančios palapines Zagroso kalnų šlaituose, pripažįsta, kad galbūt jie verčia paskutinį vienos didžiausių pasaulyje likusių klajoklių bendruomenės istorijos puslapį.

Plačiau skaitykite spalio mėnesio numeryje.