Perėja į kitą laiką

Merginos plaukai buvo violetiniai, ji vilkėjo aptemtus drabužius.

Ši jauna užsienietė šoko viena basomis užsilipusi ant mašinos atokiame kalnuotoje Azijos širdyje esančiame pasienyje prie Tadžikiją nuo Afganistano skiriančios Piandžo (Panj) upės krantų. Tai liūdnai pagarsėjęs opiumo kontrabandininkų rojus pietiniame Pamyro kalnų pakraštyje. Mašina buvo su ES numeriais. Kas ji tokia? Pasiklydusi piligrimė, traukianti senuoju hipių keliu? Mistikė? Narkomanė? Turistė? Nuotykių ieškotoja? Neaišku.

Gūrindamas pro ją ir varydamas pavargusį nešulinį asilą, suskirdęs nuo vėjo ir sulysęs nuo ilgiau nei mėnesį trukusios kelionės po stačias Vidurinės Azijos uolas pasisveikinau pakeldamas prakaito prisigėrusią skrybėlę. Penkerius metus žingsniuoju po pasaulį žmonių migracijos keliais, įgyvendindamas projektą „Pėsčiomis iš rojaus”. Taip eiti – be atvangos, diena iš dienos, upė po upės, ištisus mėnesius, per visus žemynus laikantis maršruto, kurį galiausia sudarys 34 000 km – reiškia nuolat patirti neįtikėtinų akimirkų, tad šokėja laukinėje gamtoje manęs
nenustebino.

„Šalia jos jaučiuosi senas”, – pasiskundė fotografas Metjus Palė (Matthieu Paley), kai sunkiai prakėblinome pro šalį dulkėtu sovietų nutiestu keliu.

Plačiau skaitykite rugsėjo mėnesio numeryje.