Miego mokslas
Kone kasmet mus ištinka stulbinantis virsmas.
Smegenų elgsena ir tikslas nepaprastai pasikeičia ir sąmonė prigęsta. Kurį laiką esame beveik visiškai paralyžiuoti. Negalime nė sudrebėti. Bet mūsų akys kartkartėmis laksto už užmerktų vokų lyg regėdamos, o mažyčiai raumenys vidinėje ausyje net tyloje juda it girdėdami. Moterys ir vyrai kelis kartus patiria seksualinį susijaudinimą. Retsykiais jaučiame, kad galime skristi. Priartėjame prie mirties. Miegame.
Maždaug 350 m. pr. Kr. Aristotelis parašė veikalą „Miegas ir budrumas”, kuriame svarsto, ką mes veikiame miegodami ir kodėl. Per kitus 2300 metų niekas nepateikė aiškių atsakymų. 1924 m. vokiečių psichiatrui Hansui Bergeriui (Hans Berger) išradus elektroencefalografą (EEG), kuriuo registruojamas smegenų aktyvumas, miego tyrimai pasislinko iš filosofijos į mokslo sritį. Tačiau prie įtikinamo atsakymo Aristoteliui priartėjome tik pastaraisiais dešimtmečiais tomografams atvėrus galimybę išsamiau patyrinėti smegenų funkcijas.
Viskas, ką sužinojome apie miegą, pabrėžia jo svarbą psichinei ir fizinei sveikatai. Miego ir budrumo ciklas yra esminė žmogaus biologijos savybė – prisitaikymas gyventi besisukančioje planetoje su jos nesibaigiančiu dienos ir nakties ratu. 2017 m. Nobelio medicinos premija atiteko trims mokslininkams, kurie XX a. devintajame ir paskutiniajame dešimtmečiuose nustatė ląstelių molekulinį ciklą, lemiantį žmogaus darną su saule. Naujausi tyrimai rodo, kad šiam paros ritmui sutrikus, išauga tikimybė susirgti, pavyzdžiui, cukriniu diabetu, širdies ligomis ir demencija.
Plačiau skaitykite rugpjūčio numeryje.
