Dingusi kolonija
Stovėdamas prie dabartinės Šiaurės Karolinos pakrantės inkarą išmetusiame laive „Hopewell” gubernatorius Džonas Vaitas džiugiai stebėjo kylančius dūmus.
Vėliau gubernatorius rašė, kad iš Roanoko salos vinguriuojanti srovelė „suteikė vilties, kad kolonistai
laukė jo sugrįžtant iš Anglijos”. Nuo to laiko, kai Dž. Vaitas pirmoje anglų kolonijoje Naujajame Pasaulyje, palikęs daugiau nei šimtą vyrų, moterų ir vaikų, išplaukė į, kaip planuota, trumpą kelionę parsigabenti atsargų, praėjo treji metai. Jo grįžimą vis atidėliojo dėl kilusio karo su Ispanija. Galiausiai 1590 m. rugpjūčio 18 d. gubernatorius su jūreivių įgula išbrido į Roanoko salos krantą. Pagal Dž. Vaito pasakojimą, jie pastebėjo šviežius pėdsakus, bet žmonių nerado. Kopdami smėlėta pakrante vyrai aptiko medį su išraižytomis raidėmis CRO. Kaip paaiškino gubernatorius, tai buvo sutartas ženklas: jeigu kolonistams tektų palikti salą, medyje ar stulpe išdrožinės vietovės, į kurią ketino persikelti, pavadinimą. Jeigu grėstų pavojus, po užrašu pridės kryžių.
Pasiekęs apleistą gyvenvietę, gubernatorius pamatė stulpą, kuriame „aiškiomis didžiosiomis raidėmis buvo išskaptuota CROATOAN be jokio kryžiaus ar kitokio pavojų rodančio ženklo”. Vis dėlto pats stulpas styrojo gynybinėje vertikalių rąstų tvoroje, kuri buvo pastatyta jau Dž. Vaitui išvykus ir neabejotinai rodė, kad kolonistai ruošėsi priešų puolimui.
Plačiau skaitykite birželio mėnesio numeryje.