Sveikstanti Kolumbija
„Bėk!” – sušuko Marijos Magdalenos Padijos (María Magdalena Padilla) brolis jų mamai. – Šį kartą iš tikrųjų. Spruk tuojau pat!”
Dešimtmetė Marija Magdalena, visų vadinama Majito, matė iš kalvos apačios kylančius dūmus, kai prie Salado (El Salado) miestelio artėjantys partizanai – dešiniojo sparno ideologija besivadovaujantys nusikaltėliai – vieną po kito padegė kaimynų namus. Mama išpylė iš maišo visus grūdus, kad vištoms pakaktų lesalo, įsimetė į jį kelis drabužius ir su Majita sėdo ant asilo, o du vyresni broliai patraukė pėsčiomis. Turėdami tik šiek tiek vandens ir beveik be jokio maisto, jie visą savaitę slapstėsi lūšnelėje – tokias trobeles laukuose turi visos valstiečių šeimos.
„Prisimenu, mes, vaikai, tuo metu buvome neįprastai tylūs, – sako ji. – Atrodė, kad net kūdikiai neverkia.”
Tūnodama slėptuvėje, persigandusi šeima nė nenumanė, kas iš tiesų vyko Salade – kaimo standartais klestinčiame miestelyje, įsikūrusiame kairiojo sparno sukilėlių ir jų priešininkų partizanų ginčytinos teritorijos centre. Per penkis dešimtmečius trukusį žiaurų ideologinį karą Kolumbijoje šis užpuolimas įsiminė kaip vienas baisiausių.
Nespėję pabėgti žmonės buvo suvaryti į priešais bažnyčią plytinčią aikštę, kurioje paprastai būdavo žaidžiamas futbolas. Artimieji turėjo stebėti, kaip kairiųjų sukilėlių palaikymu apkaltintos aukos viena po kitos buvo išvedamos į aikštės vidurį, kankinamos, išjuokiamos, pjaustomos, tada pasmaugiamos ar nušaunamos. Partizanai mušė tuos, kurie neišlaikę reginio pravirkdavo. Jie išprievartaudavo ir nužudydavo jaunas moteris. Regione, kuriame muzika ir šokis visą laiką buvo esminė gyvenimo dalis, partizanai apiplėšė bendruomenės centrą, paėmė vietinio orkestro muzikos instrumentus ir kiekvieną žmogžudystę palydėjo garsiu girtu grojimu.
Plačiau skaitykite sausio mėnesio numeryje.
