Paskutinis ledynas

Visų pirma pamatome sėkmingos medžioklės ženklą – ant apsnigto jūrinio ledyno stebėtinai plačiai pasklidusią
raudoną dėmę, greičiausiai žieduotojo ruonio kraujo. Pasirodo ir pati baltųjų lokių patelė. Paskui stambią
gal 225 kg sveriančią motiną seka jauniklis. Jie ką tik įšoko į užšalusios jūros properšą. Vos po kelių sekundžių vėl išsiropštę iš vandens gyvūnai risnoja per ledą išsigandę mūsų artėjančio sraigtasparnio. Baltiesiems lokiams kenksminga bėgioti ilgus atstumus: riebalai ir kailis taip gerai izoliuoja organizmą, kad kyla pavojus perkaisti. 33 metų amžiaus kvebekietis pilotas Fransua Leturno-Klutjė (François Létourneau-Cloutier) pakyla aukščiau, ir motina su jaunikliu sulėtėja iki eidinės.

Kelias minutes juos pasekęs F. Leturno-Klutjė švelniai nutupdo sraigtasparnį ant ledo maždaug už 100 m ir išjungia variklį. Keletą akimirkų užmiršę laiką gėrimės lokiais tuščiame bekraščiame sniego ir ledo pasaulyje tarp nesuskaičiuojamų seklių atlydžio vandens klanų, kurie atspindi vidurvasario saulės šviesą apsigaubę neryškiomis raudonomis ir mėlynomis aureolėmis. Paskui siautulingai švilpdamos sraigtasparnio mentės išsklaido kerus, ir mes pakilę pasukame į pietvakarius link savo stovyklos šiauriausiame Kanadai priklausančios Bafino (Baffin) salos gale, maždaug už 1100 km į šiaurę nuo Hadsono (Hudson) įlankos.

Po kelių dešimtmečių tokių vaizdų greičiausiai nebeliks.

Plačiau skaitykite sausio mėnesio numeryje.