Jėzaus pėdsakais
Eudženijaus Aliatos (Eugenio Alliata) kabinetas Jeruzalėje atrodo lyg priklausytų archeologui, kuris verčiau kapstytųsi po žemę, nei tvarkytųsi savo būstinėje. Lentynos užverstos kasinėjimų ataskaitomis, matavimo juostomis ir kitais šiam amatui būtinais įrankiais. Patalpa primena bet kurio kito Artimųjų Rytų archeologo kabinetą, išskyrus tai, kad E. Aliata dėvi šokolado spalvos pranciškonų vienuolio abitą, o jo buveinė yra Nuplakimo vienuolyne. Bažnyčia pasakoja, kad šis vienuolynas stovi ten, kur romėnų kareiviai nuplakė
myriop nuteistą Jėzų Kristų ir uždėjo jam erškėčių vainiką.
Šiame pasaulio kampelyje žodis „pasakojimas” nuskamba gana dažnai. Turistai ir piligrimai plūsta į dešimtis vietovių, kaip pasakojama, žyminčių Kristaus gyvenimą: nuo gimtinės Betliejuje iki kapo Jeruzalėje.
Prieš tapdama žurnaliste pati buvau archeologė ir gerai žinau, kad pasaulio istorijoje ne viena kultūra iškilo ir pradingo beveik be pėdsakų, todėl ieškoti vieno žmogaus senoviniame kraštovaizdyje, ko gero, yra tas pats, kas knaisiotis šieno kupetoje tikintis rasti adatą. Ir kai ta adata yra ne kas kita, o Jėzus Kristus, kurį 2 mlrd. pasaulio gyventojų laiko Dievo sūnumi, nori nenori kyla pagunda ieškoti dieviškos pagalbos.
Būtent dėl to kaskart lankydamasi Jeruzalėje vis grįždavau į Nuplakimo vienuolyną, kur tėvas E. Aliata visada priimdavo mane ir suglumęs, bet kantriai atsakydavo į visus klausimus. Krikščioniškos archeologijos profesorius ir „Studium Biblicum Franciscanum” muziejaus direktorius tęsia prieš 700 metų pradėtą pranciškonų misiją prižiūrėti ir saugoti senovinius religinius objektus Šventojoje Žemėje, o nuo XIX a. – juos kasinėti laikantis mokslinių principų.
Plačiau skaitykite gruodžio mėnesio numeryje.
