Trofėjų medžioklė

Viena po kitos raukšlėtų dramblių kaimenės artėjo prie dulkėtų įdubų ir slampinėjo ieškodamos vandens. Rugsėjo vidurdienį oro temperatūra siekė kone 40 °C ir šie storaodžiai gyvūnai vaikštinėjo Kalahario dykumos pakraštyje, Namibijoje, bendruomenės valdomame Nai Nai laukinės gamtos draustinyje, kur šiandien atšiauriomis sąlygomis gyvena maždaug 2800 sanų tautybės žmonių.

Savo kelyje drambliai paliko aplaužytų šakų ir šilto mėšlo. Užuodę mūsų prakaito kvapą, sumišusį su saulėje išdžiūvusios žolės aromatu, gyvūnai trimituodami pasileido ristele ir dingo.

Vėliau horizonte pūkuotųjų vachelijų pavėsyje pasirodė vos įžvelgiamos, šešėlius primenančios kitų dramblių figūros. Nors gyvūnai dideli, juos buvo galima pamatyti tik turint itin aštrią regą. Ja ir pasižymėjo Damas (Dam) – žemaūgis vietinių sanų pėdsekys, stovėjęs visureigio „Land Cruiser” gale.

„Dromblis!” – sušuko jis, gerokai persisvėręs per dešinę automobilio pusę stebėdamas smėlyje paliktus pėdsakus. Pėdsekys delnu padaužė per dureles ir mes staiga sustojome. Damas nušoko atidžiau apžiūrėti pėdsako: jo kraštai buvo rievėti, o vidinėje dalyje matyti mažesni burbuliukai. Jam pamojus, pro dureles vairuotojo pusėje.išlipo profesionalus medžiotojas ir šios ekspedicijos vadovas Feliksas Marnevekas (Felix
Marnewecke). Į penktąjį gyvenimo dešimtmetį įkopęs augalotas įraudęs šviesiaplaukis vyras atrodė tipiškas savo profesijos atstovas su austinės medžiagos skrybėle ir šortais. Kurį laiką pastoviniavęs prie įspaudo žemėje ironiškai šypsodamasis jis pritardamas palinksėjo galva. Sausringuose Nai Nai krūmynuose gyvena ne tik sanų
šeimos, bet ir vieni paskutinių didžiausių pasaulyje dramblių. Tai liudijo ir šis pėdsakas.

Plačiau skaitykite spalio mėnesio numeryje.