Gyvenimas ant krašto
Apsivilkęs maskuojančių spalvų striukę ir atsegęs prie gobtuvo pritvirtintą tinklelį nuo uodų Jurijus Chudis
tupi prie ugniakuro savo erdvioje palapinėje. Lauke pusračiu stovi dar septyni tipio formos būstai. Į šiaurę iki Arkties vandenyno driekiasi kalvotas Sibiro tundros kraštovaizdis, ant atokios keteros ganosi šiaurinių elnių kaimenė. Dabar liepos vidurys ir grupė nencų piemenų, kuriems vadovauja Jurijus, įpusėjo kasmetinį 600 km žygį Jamalo pusiasaliu į šiaurę Arkties vandenyno pakrantės link. Tiksliau, taip būna įprastais metais.
„Paskutinį kartą nusigauti iki vasaros ganyklų prie Karos jūros mums pavyko prieš trejus metus, – pasakoja Jurijus, kol žmona Katia pila jam į puodelį garuojančią arbatą. – Mūsų šiauriniai elniai pernelyg silpni įveikti tokį kelią.” 2013-2014 m. žiemą neįprasta šilumos banga į pietinę Jamalo pusiasalio dalį atnešė lietų, o paskui
prasidėję stiprūs šalčiai padengė didžiąją dalį žiemos ganyklų storu ledo sluoksniu. Elniai, prisitaikę per sniegą prisikasti prie pagrindinio žiemos pašaro – kerpių, nepajėgė pralaužti ledo. Dešimtys tūkstančių šios ir kitų kaimenių gyvūnų ėmė badauti. Dabar, 2016 m. vasarą, išlikėliai vis dar bando atgauti jėgas.
Drobinis palapinės įėjimo uždangalas prasiveria ir vidun įsiveržia ragus nuleidęs šiaurinis elnias. Jis stabteli priešais ugniakurą, energingai pasipurto ir šleptelėjęs ant grindų ima mąsliai atrajoti.
„Ši jauna patelė neteko motinos, todėl patys ją užauginome palapinėje, – aiškina Jurijus, atsargiai siurbtelėdamas arbatos. – Ji nemėgsta uodų. Tikimės, kad kitąmet ji pati jau susilauks jauniklio. Praradome maždaug 3000 šiaurinių elnių – apie pusę kaimenės.”
Nencai į šią kasmetinę migracinę kelionę leidžiasi jau ne vieną šimtmetį. Žygiuojant ten ir atgal įveikiama 1200 km, todėl šis žygis laikomas viena ilgiausių migracinių kelionių pasaulyje. 4-ąja brigada pavadinta Jurijaus grupė yra sovietinio kolūkio palikimas: Sovietų Sąjungoje nencai kelis dešimtmečius gyveno priverstinės kolektyvizacijos ir religinio persekiojimo sąlygomis. Iki tol dar keletą amžių kentė Rusijos imperijos priespaudą. Tačiau per visą tą laiką jiems pavyko išsaugoti savo kalbą, animistinę pasaulėjautą ir klajokliškas tradicijas.
Plačiau skaitykite spalio mėnesio numeryje.
