Jei norite galvotrūkčiais pasinerti į išdegusiuose Arabijos pusiasalio smėlynuose per pastaruosius tris dešimtmečius suklestėjusio, betonu, plienu ir stiklu pražydusio Dubajaus pažangos sukurtus malonumus, eikite slidinėti. Žiūrint į Emyratų prekybos centrą, dengta slidinėjimo trasa atrodo kaip į pirmą aukštą įsmigęs
sidabrinis erdvėlaivis. Viduje, prieš praverdami stiklines slidinėjimo centro „Ski Dubai” duris, galite užmesti akį į „Prada”, „Dior” ir „Alexander McQueen” parduotuvių vitrinas. Eidami pro ant sienų nupieštus kalnus užsisagstykite slidininkų kostiumus, užsimaukite pirštines ir mėgaukitės vėsiu kondicionuojamu oru.
Ant atminimui nusipirktų marškinėlių nupieštas Celsijaus termometras su užrašu: „Iš +50 patekau į -8″. Iš tiesų slidinėjimo trasoje nebuvo taip šalta, nors vasarą temperatūra Dubajuje siekia +50 °C. Kadangi miestas yra prie įlankos, ore tvyro tvanki drėgmė, nors lyja retai – per metus iškrinta mažiau nei 100 mm kritulių. Čia
nėra nuolat srovenančių upių ir stinga pasėliams tinkamos žemės.
Kas čia galėtų gyventi? Dubajus visuomet buvo mažas neturtingas žvejų kaimas ir prekybos uostas. Vėliau nafta ir nežabotas nekilnojamojo turto bumas šį miestą pavertė nuostabiausios architektūros pavyzdžiais galinčiu pasigirti megapoliu ir trečiu pagal užimtumą oro uostu pasaulyje. „Vertinant darnumo aspektu, šios vietos nebūtumėte laikę tinkama”, – sako iš Kopenhagos atvykęs žymus architektas Janusas Rostokas(Janus Rostock).
Vis dėlto Dubajaus valdžia šiuo metu teigia siekianti sukurti darnų miestą.
Plačiau skaitykite spalio mėnesio numeryje.