Lavos išskaptuoti
Prieš keletą metų patyrusiems speleologams Piteriui ir Anai Bostedams važinėjant po Havajų Didžiojoje saloje esantį gimtąjį miestą Havajų Oušen Vju, Ana toliau nuo kelkraščio pastebėjo nedidelę angą. Nors jos skersmuo neatrodė platesnis nei metras, pora neatsispyrė pagundai išlipti iš automobilio
ir pamėginti įlįsti vidun.
„Niekur neskubėjome, – pasakojo Piteris, – todėl ėmėme apžiūrinėti ir šone aptikome daug painesnį, nei manėme, praėjimą.” Grįžęs į namus vyras skaitmeniniame žemėlapyje pažymėjo puka – urvo angą, ir nusprendė vėliau, gavęs žemės savininko leidimą, grįžti patikrinti, ką atveria urvo anga. Žvelgiant iš aukštai Havajų Oušen Vju atrodo kaip asfalto plynė ant vienos Mauna Loa (Mauna Loa) ugnikalnio pusės. Šis 264 km2 susikertančių gatvių ir tuščių sklypų tinklas beveik dvigubai didesnis už Vašingtoną Kolumbijos apygardoje, tačiau jame gyvena mažiau nei 4500 gyventojų. Atrodytų, išdegusiame veikiančio ugnikalnio šlaite tik nepataisomas optimistas galėtų įsirengti namus, tačiau per du pastaruosius dešimtmečius į Oušen Vju traukia viso pasaulio speleologai, norintys ištirti ir žemėlapyje sužymėti lavos urvų, kurie kaip kraujagyslės 5-25 m gylyje nusidriekia po miestu, labirintą Kipuka Kanohiną (Kipuka Kanohina).
Urvai formuojasi ir greitai, ir lėtai. Dauguma įspūdingiausių pasaulio urvų, kaip antai Karlsbado (Carlsbad) ir Lečugilja (Lechuguilla) Naujojoje Meksikoje ar Mamutų urvas (Mammoth Cave) Kentukyje, susiformavo per daugybę metų, kai per tirpų kalkakmenį nenustodamas lėtai lašėjo ir tekėjo rūgštus vanduo.
Priešingai nei minėtieji, lavos urvai, arba tuneliai, vertinant geologijos terminais, susiformuoja akimirksniu, kai Žemės plutoje išsiveržia ugnikalnis – per metus ar dvejus, kartais pakanka kelių savaičių.
Plačiau skaitykite birželio mėnesio numeryje.
