Tamsioji žvaigždė: į gelmes
„Nesijaudinkite, niekur neprapulsite.” Šiuos Larisos Pozdniakovos aiškiai tariamus rusiškus žodžius išgirstu iš bedugnės juodo urvo tuštumos. Tarsi skaitytų mano mintis. Galvoju vien apie tai, kaip neprapulti nusileidus 1,5 km į Žemės gelmes. Kelias pastarąsias valandas sunkiai ją vijausi, o Larisa brovėsi gilyn į ledinį požemio pasaulį, vadinamą Tamsiąja žvaigžde (Dark Star).
Patyrusi urvotyros specialistė nuo Uralo kalnų Larisa, kuriai per trisdešimt, mūsų trasos vingiais prasmunka grakščiai ir vikriai kaip žaltys, o aš dejuodamas kėblinu paskui ją lyg kerėpla naujokas, nes toks ir esu. Šaltoje juodumoje žibinto šviesa vos apšviečia metrą, tad esame priversti judėti kaip kurmiai – spraudžiamės, šliaužiame graibydamiesi už nesibaigiančių sukietėjusių ir purvu aplipusių virvių, kurios žymi kelią per daugybę praėjimų, speleologų vadinamų susiaurėjimais, vingiais ir šachtomis.
Šie praėjimai jau sužymėti, bet ropodamas aukštyn ir žemyn ar nuo krašto prie krašto bauginančiomis sušalusio purvo ir šlapio žvyro spiralėmis prarandu orientaciją. Aš nepratęs taip ieškoti kelio, nors turiu kalnų laipiotojo ir kopėjo patirties. Moku keliauti pavojingomis vietovėmis, tačiau nusileidus į gelmes popieriniai žemėlapiai dažnai tampa beverčiai, neveikia GPS ir nėra jokių padėtį nustatyti padedančių dangaus orientyrų. Todėl, nepaisydamas raminančių L. Pozdniakovos žodžių, žinau, jog vienas niekada nerasčiau kelio iš šio kvapą gniaužiančio labirinto.
Plačiau skaitykite kovo mėnesio numeryje.
