Nykstantis jūros dosnumas
Kartą Pietų Kinijos jūroje Kristoferis Tubas (Christopher Tubo) sugavo 300 kg marliną. Jis pasakoja, kad tai nutiko prieš daug metų, kai laimikiai vis dar būdavo įspūdingi. Žvejys parsiplukdydavo namo dešimtis vertingų žuvų, tokių kaip tunai, ir daug kitų. „Dabar čia jų nebėra”, – sako jis žvelgdamas į Sulu (Sulu) jūrą, kur žvejoja pastaruosius ketverius metus. Netoliese, sekliame vandenyje, saulėkaitoje sūpuojasi du jo laiveliai – tradicinės filipiniškos bankos su autrigeriais.
K. Tubas sėdi ant medinio suolo priešais savo namus, kurie stypso ant pastolių virš įlankos. Vienas iš jo keturių vaikų apsiveja rankomis tėvo koją. Už jų ant virvės plevėsuoja išdžiaustyti nutrinti marškinėliai ir šortai. Metęs žvilgsnį į savo žmoną Lėją (Leah) ir kitus vaikus vyras prataria: „Dabar tik sėkmės reikalas, ar turėsime kuo pamaitinti šeimas.”
Vyras gyvena 255 tūkst. gyventojų turinčiame Puerto Prinsesos (Puerto Princesa) mieste, pailgoje it pirštas Palavano (Palawan) saloje. Į rytus nuo salos driekiasi Sulu jūra ir Filipinų salynas, o vakaruose – ginčytina Pietų Kinijos jūra. Jis – vienas iš 320 tūkst. filipiniečių žvejų, kurie nuo seno pragyvendavo iš Pietų Kinijos jūros, bet dabar vis dažniau žvejoja mažiau ekologiškai turtinguose vandenyse.
Taip nutiko dėl to, kad maždaug prieš 8 metus Kinija ėmėsi ryžtingesnio vaidmens regione: vis akiplėšiškiau gąsdindama kitus žvejus ir statydama karines bazes ginčytinose salose. K. Tubas liovėsi žvejoti Pietų Kinijos jūroje po to, kai kinų pakrantės sargybos laivas atakavo jo draugo laivelį vandens patrankomis. „Iš pradžių praskrenda lėktuvas, o netrukus pasirodo ir karinis laivas, – sako jis. – Jei ir toliau ten plaukiosime, gali
būti, kad vieną dieną tiesiog nebegrįšime namo.”
Plačiau skaitykite kovo mėnesio numeryje.
