Lenktynės iki raudonosios planetos
Kartą jis net pareiškė, kad norėtų ten numirti, bet pageidautina ne leisdamasis. Technologijos, kurios galėtų užkirsti kelią tokiai nelaimei, buvo sėkmingai išbandytos vieną praėjusių metų gruodžio naktį, kai E. Masko bendrovės „SpaceX” sukonstruota raketa „Falcon 9″ su 11 ryšių palydovų pakilo iš Kanaveralo kyšulio (Cape Canaveral) Floridos valstijoje.
Po kelių minučių skrydžio nešančioji raketa atsiskyrė nuo likusios erdvėlaivio dalies kaip ir tūkstančiai išeikvotų raketų nuo kosmoso tyrinėjimų eros pradžios. Paprastai jos sudega atmosferoje, o jų nuolaužos nukrinta į vandenyną. Tačiau ši nešančioji raketa nebuvo išeikvota. Užuot ėmusi kristi, ji apsivertė, jos varikliai vėl įsijungė ir ėmė lėtinti nusileidimą bei kreipti raketą link gretimos nusileidimo aikštelės. Nuo žemės atrodė, lyg stebėtum atvirkščiai rodomą pakilimo vaizdo įrašą.
Kanaveralo pusiasalyje esančiame pakilimo valdymo centre ir Hotorne (Hawthorne), Kalifornijos valstijoje, įsikūrusiame „SpaceX” misijų valdymo centre šimtai jaunų inžinierių sulaikę kvėpavimą vaizdo ekranuose stebėjo artėjantį šviesos rutulį. Pakilimo valdymo centre buvęs E. Maskas išbėgo laukan norėdamas viską pamatyti savo akimis. Po kelių sekundžių orą sudrebino nelaimę pranašaujantis griausmas. Dar niekam nebuvo pavykę sėkmingai nutupdyti tokios raketos. Per porą pirmųjų „SpaceX” bandymų raketos sprogo. Tačiau dabar nugriaudėjo ne sprogimas, o garso smūgis, kilęs raketai sparčiai leidžiantis per atmosferą. Jis pasiekė E. Masko ausis kaip tik tuo metu, kai raketa palietė žemės paviršių: minkštai, saugiai ir pagaliau sėkmingai. Aplink ekranus susispietę inžinieriai prapliupo džiaugsmingai šūkauti.
Plačiau apie tai skaitykite „National Geographic Lietuva“ lapkričio mėnesio numeryje.
