Plūstanti banga
Kubą išvydome pirmadienio rytą vos patekėjus saulei.vApytikslisvsalos ilgis – 1300 km, tad iš pradžių sumirguliavo horizontas, vėliau rausvo dangaus fone išryškėjo kalnų kontūrai. Galiausiai pamatėme stogų viršūnes, ir vieną, primenantį kupolą.
Viršutiniame laivo denyje spietėsi televizijos žurnalistai; kiti grūdosi prie turėklų apačioje. Kažkas išdalijo Kubos ir JAV vėliavėles. Dabar galėjome aiškiau įžiūrėti Malekono (Malecón) esplanadą – tai damba, pėsčiųjų alėja, tampanti kolektyvine priebėga gryno oro ar atokvėpio nuo perpildytų namų ištroškusiems žmonėms. Šiltą vakarą esplanadoje visuomet daug šurmuliuojančių kubiečių, bet šį kartą viskas buvo kitaip – dar tik devinta ryto, o atrodė, kad susirinko minios; žmonės atsinešė vėliavėlių, kėlė jas ir mojavo. Visi džiūgavo.
Nežinojome, ko tikėtis. Kai sekmadienį po pietų iš Majamio leidomės į kelią, buvo nuogąstaujančių, kad pirmas JAV kruizinis laivas, beveik po keturių dešimtmečių nuleidžiantis inkarą prie Kubos krantų, gali paskatinti prieš Kastrą nukreiptus veiksmus. Aplinkui burzgė vieniša protestuotojų motorinė valtis su ryškiai raudonu užrašu „Democracia” ant laivo korpuso, bet daugiau nieko. Prasibrovę į Havanos keleivinių laivų terminalą, patekome į šurmulingą šventę, tad turėjome ispaniškai susišūkauti su už stiklo dirbančia valiutos keityklos tarnautoja.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo spalio mėnesio numeryje.
