Aralo tragedija

„Taip atrodo pasaulio pabaiga, – sako Jusupas Kamalovas, rodydamas į priešais mus besidriekiančią krūmokšniais užžėlusią dykumą. – Jei kada prasidėtų armagedonas, Karakalpakijos gyventojai būtų vieninteliai išlikėliai, nes mes jau gyvename jame.”

Nuo šio smėlėto skardžio šiaurinėje Uzbekijos dalyje reginys primena bet kurią kitą dykumą, išskyrus tai, kad šioje stūkso kaupai kriauklių ir rūdija likimo valiai palikti žvejybiniai laivai. Kadaise čia baigdavosi pusiasalis, nuo kurio atsiverdavo vaizdas į Aralo jūrą. Iki XX a. septintojo dešimtmečio ji buvo laikoma ketvirtu pagal dydį vidaus vandenų telkiniu pasaulyje, užimdavusiu maždaug 67 tūkst. kv. km plotą – kiek didesnį nei Lietuvos. Už mūsų yra Muinako miestas, kitados buvusi klestinti žvejybos gyvenvietė su didžiuliu konservų fabriku, kuriame dar XX a. devintajame dešimtmetyje kasmet būdavo apdorojama tūkstančiai tonų žuvų. Prieš 50 metų šioje vietoje Aralas skalaudavo pietinę savo pakrantę, bet dabar jūra atsitraukė 90 km į šiaurės vakarus.

Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” rugpjūčio mėnesio numeryje.