Viduramžiškas kalnų prieglobstis
Tekant saulei vyrai susirenka prie akmeninio bokšto. Sudiržusiomis rankomis jie spaudžia peilius. Svanetijoje – aukštai Gruzijos Kaukazo kalnuose esančiame regione – visą naktį krito pirmasis šių metų sniegas, bet rytas išaušo šaltas ir skaidrus. Virš Čolašio kaimelio 21 m siekiančių bokštų fone išnyra 4570 m aukščio viršukalnių žiedas, ištisus šimtmečius nuo išorinio pasaulio saugojęs vieną iš paskutiniųjų vis dar gyvų viduramžių kultūrų.
Paskui neklusniu jaučiu vediną Zviadą Džačvlianį – tvirtą buvusį boksininką žilstelėjusia barzda – visi tylomis nuseka į kiemą su vaizdu į apsnigtą slėnį. Aušinti burnos nėra reikalo. Šiandien svanai švenčia ormocį – giminaičio minėjimą, prabėgus 40 dienų po jo mirties. Šį kartą bus pagerbta Z. Džačvlianio senelė. Vyrai žino, ką reikia daryti, nes šiame laukiniame Gruzijos kampelyje svanų tradicijos – gyvūnų aukojimas, apeiginis barzdos kirpimas, kraujo kerštas – gyvuoja jau daugiau kaip tūkstantį metų. „Svanetija keičiasi, – sako tris vaikus auginantis 31-erių Z. Džačvlianis. – Bet tradicijos išliks. Jos įrašytos mūsų genuose.”
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” spalio mėnesio numeryje.
