Kažkas naikina Ramadanio Džumos (Ramadhani Juma) maniokų derlių. „Per daug vandens, o gal saulės”, – sako jis, čiupinėdamas suvytusius ir pageltusius beveik 2 m aukščio augalo lapus. R. Džuma dirba pusės hektaro sklypelyje netoli Bagamojo (Bagamoyo) miesto Indijos vandenyno pakrantėje, maždaug už 60 km į šiaurę nuo Tanzanijos didmiesčio Dar es Salamo (Dar es Salaam).
Lietingą kovo rytą, lydimas poros iš keturių ūgtelėjusių savo sūnų, jis kalbasi su Mikočenio žemės ūkio tyrimų instituto specialistu, atvykusiu iš didelio miesto, 28-erių Deogratijusu Marku (Deogratius Mark). Vyras paaiškina R. Džumai, kad čia kalta ne saulė ar vanduo. Tikrieji maniokų žudikai yra virusai, per maži, kad juos įžiūrėtume.
D. Markui nuskynus keletą drėgnų lapų, nuo jų pakyla keli baltasparniai. Šios smeigtuko galvutės dydžio muselės, paaiškina jis, platina dviejų rūšių virusus. Vienas jų niokoja maniokų lapus, o kitas, vadinamas rudąja dryžlige, naikina krakmolingas valgomąsias šaknis – šią nelaimę ūkininkai paprastai pastebi tik atėjus metui nuimti derlių. D. Markui dažniausiai tenka turėti reikalų būtent su tokiais ūkininkais kaip R. Džuma – dauguma jų net negirdėję apie virusines ligas. „Ar galite įsivaizduoti, kaip jis jausis, kai liepsiu jam išrauti visus šiuos augalus?” – tyliai klausia D. Markas.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” spalio mėnesio numeryje.