Beveik kasdien 9 val. ryto Senoje dirbantys gelbėtojai rengiasi narų kostiumus ir plaukte leidžiasi aplink Sitė salą (Île de la Cité), esančią upės viduryje Paryžiaus centre. Ant dugno aplink šį lašo formos žemės plotą ugniagesiai randa dviračių, stalo įrankių (kuriuos jie vėliau nuvalo ir naudoja savo namelyje ant vandens), mobiliųjų telefonų, senų monetų,kryželių ir ginklų, o kartą net aptiko muziejaus vertą romėnišką sagtį.
Prie Menų tilto (Pont des Arts), kur įsimylėjėliai kabina žalvarines spynas su savo vardais („Stivas ir Linda amžinai”), randama raktų. Jų vandenin primėto porelės, tikėdamosi užtvirtinti meilės amžinumą. O po Naujuoju tiltu (Pont Neuf), esančiu ties Teisingumo rūmais, kur sprendžiamos skyrybų bylos, narai aptinka vestuvinių žiedų, liudijančių, kad amžina meilė kartais baigiasi.
Sena yra pagrindinė Paryžiaus arterija, todėl joje neišvengiamai kaupiasi civilizacijos ir žmonių santykių liekanos. Ištisus šimtmečius ši upė buvo greitkelis, gynybinis griovys, vandens šaltinis, nuotekų lovys ir gelda. Jos kilpa dalija miestą į Kairįjį krantą (Rive gauche) ir Dešinįjį krantą (Rive droite). Nuo seno kairysis buvo laikomas bohemišku, o dešinysis – aristokratišku, bet ilgainiui šie skirtumai išnyko.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva” gegužės mėnesio numeryje.