Gyvasis sidabras
Vieną akimirką po vandeniu tik neišraiškinga žydrynė, tuščia katedra: jos bangų skliaute matosi raibuliuojantis karštas saulės rutulys, kurio spinduliai skverbiasi žemyn lyg pro vitražą. Bet kitą akimirką vandenynas prisipildo milžiniškų bombas primenančių paprastųjų tunų, kurių didžiausieji siekia 4 m ilgį ir sveria daugiau nei pusę tonos. Jūros laužiamoje saulės šviesoje blyškūs šių žuvų šonai tviska ir žaižaruoja lyg nublizginti skydai. Jų nejudami pelekai – ilgas, lenktas analinis ir antrasis nugaros – švysčioja lyg kardai. Nepailstamu sparčiu ritmu uodegos pelekais mosuojanti rikiuotė juda 10 mazgų greičiu, o prireikus gali pasiekti ir 25 mazgus. Po kelių sekundžių guoto nebėra. Vandenynas vėl tuščias. Šen bei ten žibančios mažytės žvynų galaktikos žymi vietas, kur tunai prarijo vieną kitą silkę. Aukų žvynai lyg pašėlę sukasi medžiotojų sukeltuose vandens verpetuose, nors plėšrūnai jau seniai dingę iš akiračio. Sūkuriai pamažu rimsta ir visai sustoja. Skęstantys žvynai mirga lyg deimantai, pažirę iš nutrūkusio vėrinio, bet netrukus ima blaustis ir galiausiai užgęsta vandenyno gelmėse.
Tunai – išskirtinės žuvys, pasižyminčios tobula forma ir pažangiausiomis biologinėmis savybėmis. Jie yra dideli, plačiai paplitę, efektyviai juda, jų kūnai šilti, žiaunos didelės, jie puikiai reguliuoja temperatūrą ir greitai pasisavina deguonį, jų kraujyje itin didelė hemoglobino koncentracija, širdies darbas labai veiksmingas. Ir tarp visų tunų labiausiai šiomis savybėmis gali pasigirti paprastieji tunai.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ kovo mėnesio numeryje.
