Smegenų paslaptys
Žilstelėjusia barzda Venas Vedinas (Van Wedeen) palinksta prie kompiuterio ekrano ir peržvelgia daugybę rinkmenų. Esame belangėje bibliotekoje, o aplink mus – apdulkėjusios dėžės senų laiškų, užsiraitę mokslinių žurnalų numeriai ir senas skaidrių projektorius, kurio niekam neparūpo išmesti.
„Šiek tiek užtruks, kol rasiu Jūsų smegenis”, – sako jis. Standžiajame diske V. Vedinas laiko šimtus beždžionių, žiurkių, žmonių, tarp jų ir mano, nepaprastai tikslius trimačius smegenų atvaizdus. V. Vedinas pasiūlė pakeliauti mano smegenų labirintais.
„Aplankysime visas svarbiausias vietas”, – pažada šypsodamasis.
Aš antrą kartą atvykstu į Martinoso biomedicininių vaizdinių tyrimų centrą (Martinos Center for Biomedical Imaging), kuris įsikūręs Bostono uoste, buvusioje laivų lynų gamykloje. Kai prieš kelias savaites atvykau pirmą kartą, pasisiūliau būti V. Vedino ir jo bendradarbių neurobiologijos bandomuoju triušiu. Skenavimo kabinete atsiguliau ant kieto gulto, o pakaušį įrėmiau į atvirą plastikinę dėžę. Radiologas ant mano veido nuleido baltą plastikinį šalmą. Žvelgiau pro dvi akims skirtas skyles, kol jis priveržė šalmą, kad ten esančios 96 miniatiūrinės antenos būtų pakankamai arti mano smegenų ir fiksuotų jų skleidžiamas radijo bangas. Kai gultas slinko į apvalią skaitytuvo ertmę, galvojau apie „Geležinę kaukę”.
Tuo metu aplink mane esantys magnetai pradėjo dudenti ir pypsėti. Valandą gulėjau nejudėdamas, užmerktomis akimis ir stengiausi išlikti ramus, pasinėręs į savo mintis. Buvo nelengva. Siekdami, kad skaitytuvo skiriamoji geba būtų kuo tikslesnė, V. Vedinas su bendradarbiais sukūrė prietaisą, kurio viduje mano sudėjimo žmogui vos užtenka vietos. Stengdamasis suvaldyti paniką ėmiau ramiai kvėpuoti ir leidausi į prisiminimus – trumpam šmėstelėjo vaizdinys, kaip kartą per dideles pusnis klampojau į mokyklą vesdamas savo devynmetę dukterį.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ vasario mėnesio numeryje.
