Piktžolė, užkariavusi Vakarus
Sunkumai prasideda leidžiantis saulei, kai porelė tikrų miestiečių, išsiruošusių pasivažinėti po dykumą, įstringa atokiame tarpeklio kelyje. Tvyro tyla, nė menkiausio vėjelio. Bet, vienas paskui kitą, kaip iš nakties išnyrantys vilkai, apie juos ima rinktis vėjaričiai augalai.
Jie mus seka!” – sušunka pagrindinė veikėja. Kai jos vyras pabando sutrukdyti, vienas iš augalų šoka jam į akis.
„Jis buvo kaip aštuonkojis! – surinka vyras, nusiplėšęs augalą nuo veido. – Kaip gyvas! Iš kur jame tiek energijos? Kaip galima atgaivinti negyvą augalą?”
Sename nespalvotame mokslinės fantastikos seriale „Tolimos ribos” (The Outer Limits) esama ir baisesnių epizodų. Bet ši serija – „Tylos šauksmas”, man ypač šiurpi.
Pirmą kartą su šiomis pabaisomis susidūriau vieną rudenį, kai aš ir žmona nusprendėme nusipirkti žemės – apie hektarą Santa Fė (Santa Fe) apylinkėse žirgams laikyti. Pastebėjome, kad aplinkui mėtosi keletas trapiosios druskės griaučių. Na, bet to ir reikėjo tikėtis. Salsola tragus, toks jos lotyniškas pavadinimas, arba rusiškasis dagys, Vakaruose tapo visiškai įprastas. Po keleto mėnesių, jau įsigiję nuosavybę, pamatėme
jų daugiau: trapiųjų druskių krūva, atginta kovo vėjų, buvo susikaupusi prie pušų ir kadagių guoto.
Stengiausi nesijaudinti. Su įvairiausiomis piktžolėmis kovojau ir prie savo namų mieste, pasitaikydavo ir trapiųjų druskių. Ten taip pat augo šluotelinės kochijos, paprastieji pokliai,laukinės garstyčios, atsparios tiek ugniai, tiek herbicidams, paprastosios linažolės, išskiriančios odą deginančias chemines medžiagas („Homo sapienicidą”), kad apsigintų nuo tokių kaip aš. Pavadinimai, kuriuos suteikiame šioms piktžolėms,
liudija žmonijos pasibjaurėjimą jomis: burnotis, stepukas, konyza, kiaulpienė, posmilgė, pievinė žilė, grūstė. Evoliucijos buvo lemta šiems augalams išgyventi atšiauriausiose planetos vietose, tad augdami bet kur kitur, jie jaučiasi kaip inkstai taukuose.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ vasario mėnesio numeryje.
