Neįveikiama uola
„Ar galėčiau čia pasidairyti?” – klausia Aleksas kaimelio gyventojų.
Su grupele žvejų stovime priešais nedidelę mečetę Omano šiaurinėje dalyje. Prie žvirgžduoto paplūdimio stūkso eilė nubalintų pastatų. Už kaimelio kyla statmena alpioje vidurdienio saulėje mirganti 900 m aukščio uola.
„Darykite, ką išmanote”, – atsako vietos gyventojams atstovaujantis Taha Abdula Saifas Alturis (Taha Abdullah Saif Althouri). Kaimelyje nėra kelių. Ši gyvenvietė įsikūrusi atokiame Musandamo (Musandam) pusiasalyje, gilaus fjordą primenančio užutėkio gale, tad mes čia atkakome vieninteliu įmanomu būdu – laivu.
Šį pusiasalį, išsikišusį toli į sąsiaurį, kuriuo plaukioja daugiausia pasaulyje naftos tanklaivių, nuo Irano skiria vos 40 km, todėl tai – viena svarbiausių strateginių karinių vietovių. Ir vis dėlto ištisus šimtmečius šis pusiasalis buvo neprieinamas, menkai ištirtas ir retai lankomas pašaliečių. 2004 m., tikėdamasis paskatinti ekonomiką, Omano sultonatas įkūrė Turizmo ministeriją, bet antplūdžio šis regionas kol kas dar nesulaukė.
Aleksui nuėjus, mes paaiškiname žvejams, kad esame profesionalūs laipiotojai uolomis ir čia atvykome tyrinėti vietovės. Baltomis ir gelsvai rudomis dišdašomis vilkintys vyrai papsi pypkes ir linksi galvomis. Kalnuotas pusiasalis, kuriame jie gyvena, – tai įmantrus įlankų ir fjordų, vadinamųjų chaurų, labirintas. Šiomis stačiomis kalkakmenio uolomis kopė vos keli žmonės. Apie jas mums pasakojo britų laipiotojai, čia
apsilankę 2005 m.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ sausio mėnesio numeryje.
