Aukso karštinė Jukone

  Šonas Rajanas prisimena alkanus metus prieš atrandant pirmąją aukso gyslą.
  Aukso ieškotojas su šeima gyveno iš metalo lakštų pastatytoje lūšnelėje Dosono (Dawson) pakraštyje, Klondaiko aukso karštinės metu klestėjusiame miestelyje, iš kurio teliko jo šlovės laikus menanti šmėkla. Jie turėjo mažiau nei 300 dolerių, lūšnoje nebuvo nei vandentiekio, nei elektros. Vieną vakarą, vėjui švilpaujant pro trobelės plyšius, Š. Rajano žmona Keitė Vud (Cathy Wood) su nerimu pasakė, kad du jų vaikai gali mirtinai sušalti.
  Šiandien ši pora galėtų įsigyti ir šildyti kokį tik nori namą pasaulyje. Š. Rajano atrasti lobiai pasirodė esantys verti milijardų dolerių ir iš naujo užkrėtė Jukoną aukso karštine. Į Kanados teritoriją plūstelėjo nuo pat 1890-ųjų neregėtas trokštančiųjų pralobti skaičius.
  Iškasenų karštinė atgaivino Dosone siaučiančių vėjų nustekentus barus ir barakus, kurių fasadai vidurvasario saulėlydžio metu švyti pastelinėmis spalvomis. Vaizdas galėtų priminti buvusįjį prieš šimtą metų – su mediniais šaligatviais ir purvinomis gatvėmis skubančiais barzdotais vyrais, rėkaliojančiais ir aptarinėjančiais gandus apie naujai atrastas aukso gyslas ir kainų svyravimus.
  Per pirmąją Klondaiko karštinę ieškotojai kapstėsi artimiausiuose upeliuose su kastuvais, kirtikliais ir prikaistuviais. Dabar sunkiausius kasybos darbus atlieka mechanizuota buldozerių, gręžimo bokštų ir iš toli atskraidintų darbininkų armija. Sklypų žymėjimo bumas atslūgo nusistovėjus aukso kainoms, bet nuolatinė aukšta iškasenų paklausa ir kasybai palankūs Jukono įstatymai vis dar pritraukia kasybos kompanijas net iš tokių tolimų regionų kaip Kinija.

Plačiau apie tai skaitykite  žurnalo „National Geographic Lietuva“ vasario mėnesio numeryje.