Karas už Nigeriją
Blietų kontrolierius, dirbantis Kano autobusų stotyje, buvo atsisukęs nugara į sprogimą. Smūgis jį parbloškė anksčiau, nei išgirdo garsą, o liepsna nusvilino galvą. Jis tysojo veidu į žemę, pritrenktas, ausyse spengė, iš skeveldra sužeistos kojos plūdo kraujas, bet kontrolierius vis dėlto suvokė, kas nutiko – automobilyje buvo bomba.
Folksvageno vairuotojas elgėsi įtartinai. Automobiliui įsukus į negrįstą stoties stovėjimo aikštelę, prie vairuotojo ir keleivio vietoje sėdėjusio vyro pripuolė dėl kainų besivaržantys bilietų pardavėjai, bet vairuotojas atsakė: „Nežinome, kur ketiname važiuoti.” Tačiau prie automobilio priėjus kontrolieriui, vyras jam tarė: „Mes jau nusipirkome bilietus.” Nieko neįtardamas, šis nuėjo savais keliais. Ir staiga – bum!
Ausyse nustojus spengti, vyras išgirdo vis garsėjančius klyksmus. Jis pakilo ir pro tirštėjančius juodus dūmus pamatė tolyn nuo autobusų svirduliuojančius žmones. Liepsnojantys kūnai kybojo išlindę pro buvusių langų kiaurymes. Dar prieš akimirką žvilgantys šešiasdešimties vietų autobusai buvo pasiruošę vežti keleivius pietų
kryptimi. O dabar jie virto liepsnojančiais laidotuvių laužais, tarsi skirtais siaubingiems senoviniams aukojimo ritualams. Žemė aplink kontrolierių buvo nusėta keleivių, bilietų pardavėjų, bendradarbių, virtus maniokus ir keptą žuvį iš plastikinių ant galvos nešiojamų vonelių pardavinėjusių moterų lavonais ir kūnų likučiais. Kasdieną
sutinkami draugai virto, pasak jo paties, „atskiromis žmonių dalimis”.
Vyras pažvelgė į savo koją ir pamatė, kad ji taip pat apimta liepsnos. Jis it paklaikęs ėmė plėšti nuo savęs drabužius. O tada, kartu su nuogų žmonių minia, virstančia iš kylančio nuo stoties juodų dūmų debesies, patraukė iš aikštelės. „Nuogas ėjau į ligoninę”, – pasakojo jis. Pakeliui kontrolierius prarado sąmonę. Kažkas (jis nežino kas), nunešė jį.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ lapkričio mėnesio numeryje.
