Naujas amerikos veidas
Kuo taip intriguoja šiuose puslapiuose esantys veidai Galbūt tuo, kad jų bruožai griauna mūsų lūkesčius, nes neįprasta matyti tokius akių ir plaukų derinius arba nosis virš tokių lūpų? Mūsų reakcijos gali būti labai įvairios: nuo antropologo mėgėjo troškimo išnarplioti žmogaus kilmę ir rasti bendrą protėvį iki pasipiktinimo, kad pažeidžiamos etninių grupių ribos, arba, kalbant praeities rasistų žodžiais, „atskiedžiamas rasės kraujas”.
JAV Gyventojų surašymo biuras išsamius duomenis apie daugiarasius žmones renka tik nuo 2000 m., kai pirmą kartą respondentams leido pažymėti daugiau nei vieną rasę, ir tokia galimybe pasinaudojo 6,8 mln. žmonių. Po dešimties metų šis skaičius šoktelėjo 32 %, todėl minėtoji kategorija pateko tarp sparčiausiai augančiųjų. Galimybė priskirti save iš karto kelioms rasėms itin nudžiugino tuos, kurių netenkina XVIII a. vokiečių mokslininko Johano Fridricho Blumenbacho (Johann Friedrich Blumenbach) apibrėžtos ribotos rasinės kategorijos. Šis antropologas suskirstė žmones į penkis „prigimtinius tipus”: raudonuosius, geltonuosius, ruduosius, juoduosius ir baltuosius. Nors galimybė susieti save su keliomis rasėmis vis dar grindžiama šia sena sistema, ji suteikia apsisprendimo teisę. Tai žingsnis siekiant pagerinti klasifikavimo sistemą, kuri yra paradoksaliai klaidinga (genetikai įrodė, kad biologiniu požiūriu rasė neegzistuoja) ir kartu būtina (mums vis dar neišvengiamai tenka gyventi su rasės samprata bei rasizmu). Žmonės skirstomi į rases, nes tai padeda įgyvendinti nediskriminavimo įstatymus ir nustatyti tam tikroms populiacijoms būdingus sveikatos sutrikimus.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ spalio mėnesio numeryje.
