Kita šiaurės korėjos tikrovė

  Vienuoliai nusekė mus iki automobilių stovėjimo aikštelės. Buvo vėsus rudens rytas, ir Ringtongo (Ryongthong) šventykloje viešpatavo tyla. Tai prie šlaito prigludęs budistų pagodų kompleksas šalia Šiaurės Korėjos miesto Kesongo (Kaesong). Prieš šimtmečius Kesongas buvo Korėjos karalystės sostinė, o Ringtongas – klestintis religinis centras. Tačiau šį rytą šventykloje tuščia. Neskamba varpai, tikintieji nedegina smilkalų – tik du vienuoliai pilkais drabužiais pabrėžtinai ramiai žingsniuoja tarp pagodų. Kalno papėdėje išsikėtojusio Kesongo tuščioje pagrindinėje gatvėje įrengti garsiakalbiai plyšojo Kim Čong Iną (Kim Jong Un) šlovinančias dainas. Šiaurės korėjiečiai šį jaunuolį dabar vadina Aukščiausiuoju vadu.
  Su fotografu D. Gutenfelderiu į šventyklą atvykome lydimi prižiūrėtojų – nervingų valdžios biurokratų, kurie Šiaurės Korėjoje visur ir visada akylai stebi užsienio žurnalistus. Trumpai pakalbinau vieną vienuolį, pareigingai pasižymėdamas užrašų knygelėje kelias banalybes. „Budizmas padeda nuskaidrinti dvasią, apsivalyti ir būti sąžiningiems”, – išdėstė jis.
  Atrodytų, Šiaurės Korėjoje budistų šventykla yra pati geriausia vieta žurnalistui paklausti apie tikėjimo laisvę. Istorikai teigia, kad per šešis paveldimosios diktatūros dešimtmečius organizuota religija šalyje iš esmės buvo sunaikinta. Bet man uždavus šį klausimą, ir kuriam nors vienuoliui bent šiek tiek neigiamai atsiliepus apie režimą, jis būtų suimtas ir pradingtų slaptame gulage, kuriame, žmogaus teisių gynėjų skaičiavimais, kali 150-200 tūkst. žmonių. Dėl to neklausinėjau, ir netrukus mes išėjome.

Plačiau apie tai skaitykite  žurnalo „National Geographic Lietuva“ spalio mėnesio numeryje.