Stebinantis liūtų gyvenimas
Sakoma, kad katės turi devynias gyvybes, bet Serengečio liūtams tai netaikoma. Gyventi šiame rūsčiame krašte sunku ir pavojinga, o mirties čia neapgausi. Viršiausių Afrikos plėšrūnų, kaip ir jų grobio, gyvenimas paprastai trumpas ir dažniau nutrūksta staiga, o ne pamažu senkant jėgoms. Sėkmės lydimas ir ištvermingas suaugęs patinas gamtoje gali sulaukti senyvo amžiaus – 12 metų. Suaugėlės patelės gali išgyventi ilgiau – net iki 19 metų. Dėl didelio jauniklių mirtingumo – pusė jų nesulaukia nė dvejų metų – ką tik gimusio liūto numatoma gyvenimo trukmė gerokai trumpesnė. Tačiau ir sulaukus suaugusiojo amžiaus, rami baigtis neužtikrinta. Vieną jauną tvirtą juodakartį patiną, tyrinėtojų vadinamą Sibojumi, galas, atrodė, ištiksiąs 2009 m. rugpjūčio 17 d.
Ilgalaikio liūtų tyrimo lauko asistente dirbanti švedė Ingela Janson (Ingela Jansson) tai matė savo akimis. Ji Sibojų pažinojo iš ankstesnių susitikimų; tiesą sakant, būtent moteris ir davė jam šį vardą. (Ingela prisimena „nuobodžiai” pavadinusi naujų liūtų trejetą pagal abėcėlę: Eibojus (A-Boy), Bibojus (B-Boy) ir Sibojus.) Dabar šis ketverių ar penkerių metų liūtas buvo bepasiekiąs patį jėgų žydėjimą. Ji sėdėjo visureigyje „Land Rover” už 10 metrų, kai kitų trijų patinų gauja užpuolusi mėgino nužudyti Sibojų. Dramatiška pati savaime, jo kova už gyvybę, nepaisant tokios bauginančios užpuolikų persvaros, atskleidė bendresnę tiesą apie Serengečio liūtus: nuolatinė rizika žūti netgi labiau nei gebėjimas žudyti lemia šio nuožmaus, bet tolydžio pavojus patiriančio žvėries socialinę elgseną.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ rugpjūčio mėnesio numeryje.
