Antgamtinio majų pasaulio paslaptys

  Nedidelio kukurūzų lauko pakraštyje prie apleisto majų miesto Čičen Icos (Chichén Itzá), porėtame atogrąžų medžio šešėlyje iš šulinio aidu atsirita balsas: „¡Lo vi! ¡Lo vi! ¡Sí, es verdad.” („Matau! Matau! Taip, tai tiesa!”)
Persisvėręs per šulinio kraštą, povandeninės archeologijos specialistas Giljermas de Anda (Guillermo de Anda) nori įsitikinti, ar tai tikrai yra tas, ką jis tikėjosi išgirsti mėnesių mėnesius. „Kas tiesa, Arturai?” Šulinio vandenyje plūduriuojantis jo kolega archeologas Arturas Monteras (Arturo Montero) vėl rikteli: „Zenito šviesa! Ji veikia! Leiskis žemyn!” Iš džiaugsmo jis net šūkteli.
  G. de Anda nekantriai laukė, kol jo bičiulis A. Monteras nustatys, ar vanduo niekuo neišsiskiriančio gamtinio šulinio, senoto, dugne galėjo senovės majams tarnauti kaip saulės laikrodis ir kalendorius, žymintis dvi metų dienas – gegužės 23-iąją ir liepos 19-ąją, kuomet saulė pasiekia zenitą. Tą akimirką šviesulys atsiduria tiesiai virš galvos ir nebelieka šešėlių. G. de Andos klausimas itin intriguoja atsižvelgiant į tai, kad šis senotas yra tiesiai į šiaurės vakarus nuo pagrindinių El Kastiljo (El Castillo), garsiosios svarbiausios Čičen Icos piramidės, laiptų ir paslaptingojo miesto ribose.
  Ar prieš kelis šimtmečius majų žyniai šiame šulinyje stebėdavo ir koreguodavo saulės kampų matavimus jai pasiekus zenitą, kaip būna tik atogrąžose? Ar užklupus sausrai jie ateidavo čia atnašauti aukų, o vaisingais metais atsidėkoti už gausų derlių? Ar jie tikėjo, kad čia susitikus saulei ir dosniam vandeniui gimsta gyvybė? Atsakymų į šiuos ir kitus klausimus apie majų santykį su jų dievais, jų šventąjį miestą bei neįtikėtinai tikslų kalendorių ir ieškojo šie du archeologai.

Plačiau apie tai skaitykite  žurnalo „National Geographic Lietuva“ rugpjūčio mėnesio numeryje.