Žolynų grožis
Neįmanoma nesišypsoti vasaros pradžioje žengiant žolingais Transilvanijos slėniais. Nuo jų dvelkia savotiška gardžiakvape gerove, daugiausia dėl to, kad šiuose kloniuose, kurie driekiasi Karpatų kalnais pačiame Rumunijos viduryje, yra vienas didžiausių pasaulyje dirbamos žemės turtų: víenos iš gausiausių ir botaniškai įvairiausių Europoje šienaujamų pievų.
Čia 1 m² pievos plote galima rasti iki 50 įvairių rūšių žolių ir gėlių, arba dar daugiau atsisėdus ir rankomis pabandžius apglėbti visa, kas auga aplinkui. Šį gėlėtąjį stebuklą kuria ne vien gamta – čia svarbus ir žmogus. Šioje pievoje galybė augalų keroja tik todėl, kad kiekvieną vasarą ji šienaujama. Jei būtų palikta likimo valiai, per trejus ar penkerius metus užželtų krūmokšniais. O dabar, bent kol kas, Transilvanijos pasaulis gražus dėl žmogaus ir gamtos simbiozės. Per visą dieną pievų kvapas vis stiprėja, o saulei nusileidus nuo kalnų šlaitų atsklinda saldus lyg medus blandžių aromatas. Sutemus naktinių drugių apdulkinamos, jos ypač kvapios.
Eikite pasivaikščioti, ir pamatysite daugybę įvairiausių jums po kojomis šiugždančių gėlių. Kai nėra jokių cheminių purškalų ir mineralinių trąšų – per brangių ir nekeliančių pasitikėjimo šiems neturtingiems smulkiesiems ūkininkams, – kalnų šlaitai nusidažo pievinių šalavijų purpuru ir sėjamųjų esparcetų rausvumu. Drėgnesnėse vietose augantys paprastieji burbuliai, tartum padidinti vėdrynai, kelia žiedus lyg japoniškus žibintėlius. Tarp mažyčių tamsiai oranžinių auksuotųjų vanagių, vadinamų laputėmis ir jaunikliais, auga valgomosios rūgštynės ir orchidėjos, katilėliai ir mažieji barškučiai. Jums priešais ant tako liuokteli pilkieji kiškiai. Vietomis, kur žolė šiurkščiai sumaigyta ir išguldyta į šalis, gali aptikti rudųjų lokių brydę – čia jie ieškojo, kur išdraskyti kokį skruzdėlyną ar prisiryti grybų.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ liepos mėnesio numeryje.
