Pradingusio protėvio byla
Pietų Sibiro Altajaus kalnuose, maždaug 350 km nuo tos vietos, kur Rusija ribojasi su Mongolija, Kinija ir Kazachstanu, stačios uolos papėdėje ir Anujaus upės pašlaitėje, glūdi Denisovo urvas, savo paslaptimis nuo seno traukiantis lankytojus. Jis pavadintas atsiskyrėlio Deniso, kuris, kaip teigiama, čia gyveno XVIII a., vardu. Dar gerokai iki tol Sibiro žiemomis urve glausdavosi akmens amžiaus, o vėliau ir tiurkų piemenys su savo gyvulių bandomis. Dėl to archeologams, dirbantiems šiuolaikiniais grafičiais išpaišytų Denisovo sienų apsuptyje, teko įveikti gilius ožkų mėšlo sluoksnius, norint prisikasti iki juos dominančių klodų. Tačiau, nepaisant šių proziškų aplinkybių, pagrindinėje urvo patalpoje tvyro šventa, tarsi bažnyčioje, atmosfera: ją stiprina šviesos kolonos, smingančios žemyn pro aukštose skliautinėse lubose atsiradusias skyles.
Urvo gale sienoje yra nedidelė ertmė, kurioje vieną 2008 m. liepos dieną jaunas rusų archeologas Aleksandras Cybankovas, kasinėdamas, kaip manoma, 30-50 tūkst. metų senumo sluoksnius, aptiko nedidelę kaulo dalį. Radinys neatrodė įspūdingas: tai buvo grublėta maždaug žvirgždo akmenuko dydžio ir formos atplaiša, kokią galbūt iškratytum iš bato. Vėliau, šiai vietai pagarsėjus, paleoantropologas, su kuriuo susitikau Denisovo urve, apibūdino rastąjį kaulą kaip „mažiausiai įspūdingą kada nors matytą fosiliją. Net
neviltis ima.” Tačiau visgi tai buvo kaulas. A. Cybankovas įdėjo radinį į maišelį ir įsikišo į kišenę, o grįžęs į stovyklą parodė paleontologams.
Plačiau apie tai skaitykite žurnalo „National Geographic Lietuva“ liepos mėnesio numeryje.
