APIE MAMUTUS IR ŽMONES

  Dar viena proga – tai viskas, ko reikia Sibiro ieškotojui.

  Karlas Gorochovas penkis mėnesius ieškojo savo priešistorinio grobio negyvenamoje Rytų Sibiro jūros saloje, po 18 valandų per dieną žingsniais matuodamas apledėjusią tundrą. Jis sušalo ir pavargo, o alkis privertė jį misti kirais. Netgi du stovyklavietę užpuolę baltieji lokiai buvo taip išbadėję, kad juos nušovus ir prapjovus pilvus, šie buvo visiškai tušti. 46-erių K. Gorochovas vėjo nugairintais skruostais ir reta, rausva barzda kasdien praeina pro devynis greta stovyklavietės supiltus kapus, kur, jo manymu, ilsisi nelaimingieji,
pabėgę į šią salą iš sovietinio gulago.
  1000 km į šiaurę už Šiaurės poliaračio esančią Kotelno salą jau šturmuoja vasaros pabaigai būdingos
pūgos, o paskui jas sėlina arktinės žiemos speigas. Jam panyžta pirštai ir delnai. „Geras ženklas”, – vėliau paaiškino K. Gorochovas. Paprastai ima niežėti prieš pat aptinkant tai, ko jis ieško, – mamuto durklų, vadinamųjų mamuto ilčių.
  Gauruotieji milžinai, klajoję po Šiaurės Sibirą vėlyvojo pleistoceno laikotarpiu, išmirė maždaug prieš 10 000 metų. Kelios atskiros populiacijos kiek ilgiau išliko salose į šiaurę ir rytus, o paskutinis jų atstovas krito maždaug prieš 3700 metų. Mamutų durklai, išaugdavę daugiau nei 4 metrų ilgio, dabar grįžta iš amžinojo įšalo ir neša pelną arktinio Sibiro gyventojams, tarp jų jakutams – Azijos tautai, kurios kalba priklauso
tiurkų kalbų grupei. K. Gorochovas buvo vienas pirmųjų durklų ieškotojų ir jau beveik ištisą dešimtmetį
tyrinėja vieną nesvetingiausių pasaulio vietovių. Dabar, pasikliaudamas savo niežtinčiais pirštais, jis naršo tundrą, kol užkliūva už durklo galo. „Kartais durklas tiesiog išdygsta priešais nosį, – dalijasi mintimis jis, – tarsi visą laiką būtų rodęs kelią.”