Nakties sodai
Nakties sodo dramos pagrindiniai veikėjai – tamsoje prasiskleidžiantys nuostabiai kvapnūs jazminaičių, tuberozų ar gardenijų žiedai, mėnesienos saturnijos nefrito spalvos sparnais ir it opalai žaižaruojantys skarabėjai. Šią sceną apšviečiančio Mėnulio šviesa – iš Saulės. Jau graikų filosofai žinojo, kad blanki mėnesiena – atspindima. Nakties sodas skatina refleksiją. Priešingai nei Saulė, Mėnulis traukia mūsų žvilgsnį. Mus gali užplūsti poetiniai jausmai ar prislėgti melancholija – o gal net apimti noras staugti, – besižavint stebuklingu atvirkščiu pasauliu, kur augalai tiesiasi ne į Saulės šviesą, o į Žemę pasiekiantį blausų žvaigždžių diademos švytėjimą.
Spalvos nakties sode dažniausiai nereikšmingos. Dylančio mėnulio šviesoje net ir skaisčiausi raudonõs ar oranžinės atspalviai mūsų akyse virsta vienspalviais sidabriškais ar pilkšvais tonais. Tinklainė, šviesai jautrus vidinis akies obuolio dangalas, padengtas fotoreceptorių ląstelių: stiebelių ir kūgelių – sluoksniu. Šviesos intensyvumą fiksuojantys stiebeliai reaguoja į silpną apšvietimą. Tačiau spalvas skiriantiems kūgeliams nepakanka delčios skleidžiamos šviesos. Kai šviesos per mažai, spalvos išblunka. (Skaitmeninėje fotografijoje ilgas išlaikymas ir didesnis jautrumas leidžia pasiekti tai, ko nepajėgia tinklainė, – todėl šiose nuotraukose matome spalvas.)
