Dogerlando paieškos

Kai ėmė rodytis pirmieji Šiaurės jūros dugne pražuvusio pasaulio ženklai, niekas nenorėjo jais tikėti.

Įrodymai į paviršių pradėjo kilti prieš pusantro šimto metų, kai žvejai palei Nyderlandų krantus ėmė plačiai naudoti sijinius tralus. Tinklai su pasvarais būdavo velkami jūros dugnu ir iškeliami pilni jūrų liežuvių, jūrinių
plekšnių ir kitokių dugninių žuvų. Tačiau kartais išslydusi iš tinklo į denį trinktelėdavo milžiniška iltis arba tauro, gauruotojo raganosio ar kito išnykusio gyvūno liekanos. Tokios užuominos, bylojusios, kad pasaulis ne visada buvęs toks kaip dabar, žvejus trikdė. Visa, ko negalėdavo paaiškinti, jie sviesdavo atgal į jūrą.
Pasikeitus kelioms kartoms, sumanus savamokslis paleontologas Dikas Molas (Dick Mol) įkalbėjo žvejus atnešti jam kaulus ir pažymėti vietos, kur juos rado, koordinates. 1985 m. vienas kapitonas D. Molui atnešė puikiai išsilaikiusį žmogaus apatinį žandikaulį su visais nudilusiais krūminiais dantimis. Su draugu ir savamoksliu kolega Janu Glimervenu (Jan Glimmerveen) D. Molas pasirūpino, kad radioanglinio datavimo
metodu būtų nustatytas kaulo amžius. Paaiškėjo, kad šis yra 9500 metų senumo, taigi žmogus gyveno mezolito laikotarpiu, kuris Šiaurės Europoje prasidėjo paskutinio ledynmečio pabaigoje prieš maždaug 12 000 metų ir tęsėsi iki žemdirbystės atsiradimo po 6000 metų. „Manome, kad kaulas yra iš kapo, – teigia J. Glimervenas. – Jis nepaliestas nuo tada, kai tas pasaulis prieš maždaug 8000 metų pradingo bangose.”