Naujoji Kubos dabartis

„Noriu tau parodyti, kur ją slepiame”, – pasakė Eduardas (Eduardo). 
„Netikusi mintis, – tariau. – Kas nors pastebės užsienietę, ir planas žlugs.” 
„Ne, sugalvojau, kaip tai padaryti, – pareiškė Eduardas. – Neišlipsi iš automobilio. Lėtai pravažiuosiu pro šalį, bet ne per lėtai, kad neatkreiptume dėmesio. Pasakysiu tau, kada žiūrėti. Pasistenk nekristi į akis.”
Jis pasiskolino draugo máquina – tai reiškia mašiną, bet šiuo žodžiu kubiečiai taip pat vadina senus amerikietiškus automobilius, vaizduojamus vos ne kiekviename Havanos suvenyriniame atviruke. Tai buvo tokios ryškios spalvos 1956 m. „Plymouth”, kad nesusilaikiau nepasišaipiusi, bet keleivio dureles uždariau švelniai, kaip kubiečiai visada ragina elgtis iš pagarbos senyvam jų máquinas amžiui. Važiavome pakrante, kiek toliau nuo Havanos, į pakrantės miestelį, kur Eduardas ir dar devyni vyrai buvo slapčia nusamdę vyruką padirbdinti pakankamai tvirtą valtį, kuria jie visi kartu galėtų išplaukti iš Kubos.
„Štai čia, – pristabdęs automobilį ištarė Eduardas. Toliau nuo kranto esančioje gatvės pusėje, tarp dviejų apsilaupiusių pastatų įsiterpusio siauro skersgatvio gale, stovėjo vieno automobilio garažo dydžio belangis statinys. – Turėsime ją išnešti ir pervežti gatvele, – pasakė jis. – Paskui per visą kvartalą šia pagrindine gatve nutempsime ją iki to žvyro kranto. Išplauksime po vidurnakčio. Bet virš jūros patruliuoja karinio jūrų
laivyno sraigtasparniai.”