Ant plačios Firmihino (Firmihin) kalvos, apaugusios skėtinių dracenų mišku, beveik vidurnaktis. Nelygų kraštovaizdį šaltu sidabru užliejo mėnulio pilnatis, stojusi praėjusią naktį.
Uolų siena apsuptos piemenų sodybos kieme aplink laužą basomis sėdinčių keturių žmonių veidus nuauksina liepsnos – iš vieno katiliuko jie geria karštą arbatą, sumaišytą su šviežiu ožkos pienu.
Niha Malha (Neehah Maalha) dėvi į sarongą panašų drabužį, vadinamą fouta; jo žmona Metagal vilki ilgą suknelę ir prie jos derantį sodriai purpurinį galvos šalį. Jie porina apie savo gyvenimą Sokotros (Socotra) saloje per šimtmečius nepakitusia kalba, kurios kilmė išnyko praeities rūkuose, – šiandien ją supranta mažiau nei 50 tūkst. žmonių.