Virtuozas

             Pamatyti čirpiantį manakiną reiškia tapti įspūdingo giesmės ir šokio spektaklio vidur atogrąžų miško liudininku. Maždaug pusė iš 40-ies žinomų rūšių skleidžia melodingus garsus judindami kūno dalis. O
pačiame asistavimo įkarštyje patinai išdarinėja įmantrius judesius: metasi pirmyn, apsisuka, išsitiesia ir slysta atatupsti (atrodo visai kaip garsusis Maiklo Džeksono mėnulio žingsnelis).
             Čarlzas Darvinas (Charles Darwin) manakiną įvertino veikale „Žmogaus kilmė“ (The Descent of Man). Savo 1871 m. darbe apie šį paukštį jis rašė: „Garsų įvairovė… ir galybė priemonių, kuriomis išgaunama ši muzika, be galo nuostabūs. Tokiu būdu mes gauname puikų supratimą apie jų svarbą lytiniams tikslams.“ Tačiau norint atskleisti paukščio muzikos kūrimo mechanizmą, prireikė daugiau kaip šimtmečio.
             Kuokasparnį nykštukinį manakiną, kuris gyvena Kolumbijoje ir Ekvadore, tiria vos grupelė ornitologų. Tikriausiai niekas nėra geriau perpratęs šio paukščio už Kim Botsvik (Kim Botswick). Būdama Kornelio universiteto Stuburinių muziejaus (Cornell University Museum of Vertebrates) paukščių ir žinduolių skyriaus kuratorė atskleidė kuokasparnio nykštukinio manakino patino paslaptį: jis skiriasi iš visų manakinų. Tai vienintelė rūšis, kuri plunksnomis išgauna tik, tik, ting, tikėdamasi priversti pateles susižavėti.
             Mokslininkai žinojo, kad garso šaltinis yra sparnai, tačiau nenumanė, kaip iš tikrųjų tas procesas vyksta. K. Bostvik įrašė paukščio judesius vaizdo kamera, fiksuojančia tūkstantį kadrų per sekundę, – daugiau kaip 30 kartų greičiau už standartinę kilnojamą vaizdo kamerą. Peržiūrint įrašą po kelis kadrus vienu metu, buvo aptiktas netikėtas dalykas: paukštis plakė sparnus vieną į kitą 107 kartus per sekundę. Tirdama mažąsias plasnojamąsias plunksnas laboratorijoje, K. Bostvik ant abiejų sparnų pastebėjo po specializuotą
plunksną su septyniais atskirais rumbeliais. Penktoji plunksna trinasi į rumbuotąją lyg primindama plektrą – muzikos terminologijoje tai stygų virpinimo priemonė, tokia kaip gitaros plektras, – ir pasiekia stulbinantį 1500 hercų dažnį (septyni rumbeliai, kiekvienas virpinamas dukart, lygu 14, padauginus iš 107, gauname 1498). Rezultatas – į smuiko panašus tonas. Pasaulyje yra beveik 10 000 paukščių rūšių, bet joks kitas nekuria garso trindamas vieną į kitą kūno dalis (kažką panašaus daro svirpliai).