Kur valdė vergai
Įsivaizduokite neįtikėtiną dalyką: pakilote į orą XVII amžiuje – istorijos knygose vadinamu kolonijiniu laikotarpiu, kai europiečiai plūdo į Naująjį Pasaulį, kad užvaldytų beveik negyvenamus žemės plotus. Vis dėlto skrisdami išvystumėte ne tyrlaukius, o abiejuose Amerikos žemynuose jau gyvenančius dešimtis milijonų čiabuvių, prie kurių prisidėjo stulbinamas ne europiečių kolonistų, o vergų iš Afrikos srautas. Iki XIX amžiaus pradžios į Amerikos žemynus atvyko beveik keturiskart daugiau afrikiečių nei europiečių. Žvelgdami iš viršaus negalėtumėte nė pagalvoti, kad tie negausūs europiečiai taps istoriškai tokie svarbūs. Greičiau dėmesį sutelktumėte į dvi didžiąsias gyventojų grupes: afrikiečius ir indėnus.
Tikrai pamatytumėte daug ką. Dešimtys tūkstančių afrikiečių, negalėdami tverti nežmoniškų sąlygų europiečių plantacijose ir kasyklose, traukėsi į šalies gilumą, ten, kur žemė dar priklausė indėnams. Visoje Amerikos teritorijoje buvę vergai ir vietiniai gyventojai kūrėsi mišriose kolonijose – vadinamųjų maronų bendruomenėse (ispaniškai cimarrón – bėglys).
Sudėtingas juodaodžių ir raudonodžių gyvenimas slepia dramą, kurią istorikai ir archeologai dar tik bando atskleisti. Niekur kitur šis prarastos istorijos skyrius nėra toks akivaizdus kaip Brazilijoje, kur tūkstančiai maronų bendruomenių nyra iš šešėlių, teigia savo mišrią kultūrą ir primygtinai reikalauja nuosavybės teisių į žemę, kurią užėmė dar vergijos laikais. Naujieji Brazilijos įstatymai maronų bendruomenėms, vadinamoms quilombos (Angolos kimbundu – kolonija, gyvenvietė), suteikia esminę galią sprendžiant klausimus, susijusius su didžiųjų Amazonės miškų ateitimi.
