Uolos atsiskyrėlės
Pasiimkite lauko krėslą, skėtį nuo saulės ir daug vandens į šalavijais apaugusią lygumą tuoj į pietus nuo Arizonos 89A greitkelio, netoli Barsukų kanjono (Badger Canyon) angos. Atsukite krėslą į šiaurę, Jutos (Utah) valstijos pusėn, ir atsisėskite. Už jūsų Kolorado (Colorado) upė daro didelį vingį nuo Gleno kanjono (Glen Canyon) užtvankos link Didžiojo Kanjono (Grand Canyon). Tiesiai priešais kyla daugiau kaip 900 m
aukščio status permainingas skliautas – Cinoberio uolos. Vargu ar būtų galima teigti, kad šios uolos turi vieną veidą. Jose esama nesuskaičiuojama galybė pavidalų: suskilinėjusios, dantytais kraštais, aptrupėjusios ir išmargintos kryžminėmis linijomis. Jų milžiniški vertikalūs plyšiai sustingę amžiams. Lyg vestuvių torto apačioje pažirusios nuobirų krūvos primena smėlio laikrodžio dugne subirusias smiltis.
Pasvarstykime: kiek ilgai tektų laukti, kol nuo Cinoberio uolų atskiltų, tarkime, autobuso dydžio riedulys? Tai galėtų nutikti būtent tą dieną, kai jūs atsisėdate į krėslą. Visgi labiau tikėtina, kad jūsų vaikų vaikai ir ištisos kartos tebelūkuriuotų tame pačiame krėsle, kol uolos aptrupėtų. Jos be galo senos, kaip ir erozijos pėdsakai.
Prieš milijonus metų vieta, kurioje sėdite, būtų buvusi palaidota po atidengtais dabartinių uolų sluoksniais, kurie šiandien vadinami Munkopio (Moenkopi), Činlio (Chinle), Muna-vio (Moenave), Kajentos (Kayenta) formacijomis ir Navahų (Navajo) smiltainiu, o kiekvienas ruožas skiriasi spalva ir dūlėjimo atsparumu. Parijos plynaukštė (Paria Plateau) ištisas eras traukėsi į šiaurės vakarus, ir šios ryškios uolos iki dabar žymi jos judėjimą.
