Rytojaus miestas Kazachstane

             NAUJOJE KAZACHSTANO SOSTINĖJE netrūksta egzotiškų pastatų, kai kuriuos jų gerai nusako nepagarbios vietinės pravardės: bananas (šviesiai geltonas biurų bokštas), septyni vamzdžiai (daugiabučių kompleksas), žiebtuvėlis (Transporto ir ryšių ministerija). Tačiau vienam tokiam statiniui, nacionaliniam monumentui, pavadintam „Baiterek“, jokia pravardė nelimpa – tiesiog todėl, kad į nieką nepanašus,
bent jau šioje planetoje. „Baiterekas“, kazachų kalba reiškiantis „išlakią tuopą“, yra 97 m aukščio bokštas, sutvirtintas baltai nudažytu plieniniu išoriniu karkasu. Viršuje – auksaspalvis stiklinis gaubtas. Pasak epigrafo apačioje, paminklas simbolizuoja kazachų mitą apie Samruką – šventą paukštį, milžiniškame gyvybės medyje kasmet padedantį auksinį kiaušinį – saulę. Jo architektas? Ne kas kitas kaip Nursultanas
Nazarbajevas, buvęs plieno liejyklos darbininkas, tapęs prezidentu, vadovaujančiu šaliai nuo jos išstojimo iš Sovietų Sąjungos 1991 m. Sakoma, kad pradinio sumanymo eskizą jis nupiešė ant popierinės servetėlės.
             Panašiai kaip XVIII a. caras Petras Didysis, radęs pelkėtą Baltijos pajūrio plotą, įkūrė savo vardo Sankt Peterburgą – imperinės Rusijos valdžios sostą, – N. Nazarbajevas pasirinko atokią vietą, kurioje nusprendė iškelti naujojo Kazachstano vėliavą. Ir nesvarbu, kad ankstesnė sostinė, Almata, yra malonus nuosaikaus klimato miestas, iš kurio mažai kas, išskyrus prezidentą, norėjo išsikelti. 1997 m. pabaigoje vyriausybė oficialiai persikraustė į žvarbią, vėjų perpučiamą Akmolą, beveik 1000 km į šiaurę, plynoje
Vidurinės Azijos stepėje. Vėliau miestas buvo pervadintas į Astaną – kazachų kalba „sostinę“, – šis pakeitimas kasmet minimas „Astanos dieną“, liepos 6-ąją, sutampančią su N. Nazarbajevo gimtadieniu.