Sprendimas – didmiesčiai
VIENĄ ŠIŲ METŲ KOVO VAKARĄ Londono ekonomikos mokykloje Harvardo universiteto ekonomikos
profesorius Edvardas Gleizeris (Edward Glaeser) pristatė šį požiūrį kartu su nauja savo knyga „Miesto triumfas“ (Triumph of the City). Niujorke užaugęs greitakalbis E. Gleizeris buvo gerai apsiginklavęs pasakojimais ir faktais. „Nėra tokio dalyko kaip skurdi urbanizuota šalis ir nėra tokio dalyko kaip turtinga kaimiška šalis“, – sakė jis. Jam už nugaros ekrane sušvito debesis šalių pavadinimų su BVP ir urbanizacijos
spartos rodikliais.
Mahatma Gandis (Mahatma Gandhi) klydo, pareiškė E. Gleizeris: Indijos ateitis – ne kaimai,
o Bangaloras (Bangalore). Švystelėjo Mumbajaus (Mumbai) didelio lūšnyno Dharavio (Dharavi) ir Rio de Žaneiro favelų vaizdai – E. Gleizeriui tai miestų gyvybingumo, o ne prapulties pavyzdžiai. Neturtingi žmonės plūsta į miestus, nes kaip tik ten galima užsidirbti, kalbėjo jis, ir miestai pagamina daugiau, nes „tarp žmonių nesant atstumo“ yra pigiau perkelti prekes, žmones ir idėjas. Istorija liudija, kad miestai buvo statomi prie upių arba gamtos sukurtose prieplaukose, kad lengvesnė būtų prekių apytaka. Bet šiais laikais, transporto sąnaudoms sumažėjus ir iškilus paslaugų industrijai, svarbiausia yra idėjų apytaka.
Gyvo miesto kvintesencija E. Gleizeriui yra Volstritas (Wall Street), ypač vertybinių popierių biržos operacijų salė, kur milijonieriai, atsisakę didelių kabinetų, dirba atviro išplanavimo informacijos jūroje. „Žinias jie vertina labiau negu erdvę – tai ir yra moderniojo didmiesčio esmė“, – sakė jis. Sėkmingi miestai „iš didelių protų gauna daugiau naudos“ suteikdami galimybę žmonėms mokytis vieniems iš kitų. Miestuose su didesniu išsilavinimo vidurkiu net neišsimokslinę gauna didesnę algą – tai liudija „žmogiškojo kapitalo perviršį“.
