Karaliaus Jokūbo Biblija
Naujosios Meksikos valstijoje, nedidelėje Vaterflou ( Waterflow) bendruomenės rančoje prie pat Navahų indėnų rezervacijos (Navajo Indian Reservation) ribos, Romas Vaigeris (Rome Wager) stovi priešais rodeo aptvarus. Aplink jį būriuojasi jauni kaubojai, susirinkę trečiadienio maldai. R. Veigeris, su didžiule sidabro
spalvos sagtimi ant juosmens ir ilgais ūsais, užraitytais abipus jo lūpų it išlenkti laiptų turėklų galai, kairėje rankoje laiko Bibliją. Jaunuoliai nusiima skrybėles ir klaupdamiesi ant vieno kelio pasideda jas ant kito. „Mano istorijos prasideda kaskart vis kitaip, – kreipiasi brolis Romas į juos, susigūžusius kiemo dulkėse, – bet Viešpats visada padeda sudėlioti kirčius ten, kur reikia.“
R. Veigeris, dabar baptistų pamokslininkas,
anksčiau buvo bulių ir mustangų prajodinėtojas; jo „kūne daugiau kaulų lūžių negu jūsiškiame kaulų“. Iš tėvo jis gavo olandų ir senekų genties indėnų kraujo, iš motinos – lakotų, o jo žmona – grynakraujė apačių hikariljų genties indėnė.
Jis pasakoja jiems apie savo laukinį gyvenimą. Augo rančoje Pietų Dakotoje; kovojo, buvo sudaužytas,
peršautas, perdurtas. Kovėsi imtynių ir bokso ringuose, laimėdavo prizus, ėmė gerti. „Buvau besmegenis girtuoklis.“
Bet taip gyvendamas kaubojus jautė tuštumą. Ieškojo prasmės; sykį, atsidūręs Montanos kalėjimo
blaivykloje, kažkaip ėmė skaityti Biblijos puslapius. „Žiūrėjau cypėje į tą knygą ir supratau, kad Jis man prirengė namus dangaus karalystėje… Ir Jis apsigyveno mano širdyje.“
