Laisva tėkmė
Lašišų (Salmon) upės Vidurinė atšaka (Middle Fork) – ne tiek upė, kiek gyvybinga vandens žaismo šventė. Ji gurguliuoja, vinguriuoja, griūva kūlversčia beveik 170 km per didžiausią vientisą laukinės gamtos plotą pagrindinėje JAV dalyje – 950 000 ha Frenko Čerčo-Negrįžimo upės (Frank Church–River of No Return) draustinį, pavadintą pagal neliestą Lašišų upės tarpeklį ir Aidaho (Idaho) senatoriaus garbei. Tai jis pasirūpino, kad šio milžiniško baseino didžioji dalis tokia ir išliktų. Upės tėkmės netrikdo jokios užtvankos. Jos krantais neina jokie keliai. Ji čiurlena kanjonu beveik taip pat, kaip prieš 10 000 metų, kai atsitraukė ledynai, – pavasarį čia šėlsta medžius verčianti srovė, o vasaros pabaigoje sruvena tylus krištolinis upelis.
Šiuo metu tai viena pagrindinių ekstremalaus irklavimo vietų Jungtinėse Valstijose, kasmet
pritraukianti tūkstančius lankytojų. Tačiau prieš 60 metų jos – ir šimtų kitų šalį išraižiusių upių – ateitis atrodė visai kitaip. Didelę XX a. dalį centrinė vyriausybė, regis, buvo pasiryžusi užtvenkti kone visas didesnes šalies upes ir pajungti jų galią elektros gamybai, drėkinimui, laivybai, vandens tiekimui ir potvynių valdymui.
Tvenkimo manija ypač įsisiautėjo sausringuose Vakaruose, kur buvo sumanyta užtvindyti net ir Didįjį Kanjoną (Grand Canyon). Vien Vidurinėje atšakoje kariuomenės inžinerinis dalinys buvo įvertinęs penkias galimas užtvankos vietas. Upė būtų pavirtusi dirbtinių ežerų grandine, jeigu betono antplūdžio nebūtų padėję sustabdyti du broliai.
