SKRUZDĖLIŲ SIUVĖJŲ SESERIJA
Jei ateiviai kada nors tikrai nusileistų Žemėje, neįsižeiskite, jeigu jų pasveikinimo žodžiai būtų: „Nuveskite mus pas skruzdėlę.“
Skruzdėlių siuvėjų lizdai gali būti erdvūs: šis Kambodžoje yra 20 cm pločio; kiti siekia nuo 30 iki 60 cm. Kolonija gali paskirstyti pusės milijono darbininkių svorį, prilygstantį stambios naminės katės svoriui, įrengdama per šimtą lizdų daugelyje medžių. Daglo H. Čadviko naujausia knyga – „Ernio kelias“ (Wolverine Way), Marko V. Mofeto – „Nuotykiai tarp skruzdėlių“ (Adventures Among Ants). Ta skruzdėlė galėtų būti motinėlė, sverianti ne ką daugiau nei kelios kruopelės druskos. Bet ji, kartu su kitomis motinėlėmis ir kone visą pasaulį aprėpusiomis jų karalystėmis, knibždėte knibždančiomis mūsų planetoje, svoriu prilygtų septyniems milijardams žmonių. Be to, motinėlės ir jų palikuonys gyvena didelėmis, gerai organizuotomis, bendradarbiaujančiomis kolonijomis, kurios mažiausiai 50 mln. metų užsiima viskuo – nuo strateginių armijų mūšių iki žemdirbystės ir gyvulių ganymo. O mes šitaip gyvename daugiausia 10 000 metų.
Ateivių palydovu siūlyčiau skirti entomologą ir fotografą Marką Mofetą (Mark Moffett). Ne vienus metus paaukojęs kelionėms po džiungles, jis atrado naujas skruzdėlių rūšis ir atskleidė stulbinančias jų elgsenos ypatybes. Net per pusryčius čia, drėgnuosiuose Kvynslando (Queensland) atogrąžų miškuose Australijoje, jis svarsto, koks iš tiesų organizmas yra skruzdėlių kolonija, nes būtent ši bendruomeninė grupė kaip visuma, o ne individas, varžosi kovodama dėl išlikimo ir ilgainiui evoliucionuoja. Įsivaizduokite koloniją kaip kūną, kuriame atskiri individai – tai ląstelės, o skirtingos kastos, atliekančios įvairias pareigas, – specializuoti organai.
